Spektaklio Ingmaro Bergmano kūrybos motyvais (premjera Menų spaustuvėje balandžio 7 ir 9 dienomis) pastatymą scenoje lydi labai „bergmaniški" sutapimai. Keletą metų režisierė Agnė Dilytė ieškojo aktorės, kuri galėtų įkūnyti ponios Fogler vaidmenį. O aktorė Severija Janušauskaitė taip pat ieškojo režisieriaus, kuris jai padėtų įgyvendinti seną svajonę suvaidinti „Personoje". Lygiagrečių paieškų trajektorijos susikirto Menų spaustuvėje. Severijos Janušauskaitės scenine partnere tapo aktorė Jovita Balčiūnaitė, kuri kuria sesers Almos vaidmenį, trumpas, bet labai reikšmingas pono Foglerio epizodas - aktoriaus Tado Gryn rankose. Spektaklio scenografiją kuria Artūras Šimonis, muziką - Antanas Jasenka.
Prieš premjerą režisierė ir aktorės pasakoja, kaip sekasi nardyti „Personos" pasaulyje, kuris neišvengiamai verčia „lukštenti" savo asmenybę - sluoksnis po sluoksnio.
Agnė Dilytė: „Bergmanas man jau seniai yra įdomus. Nuo studijų metų domina jo tematika, psichologijos pažinimas, gilinimasis į ją, suvokimas, autoironija ir ironija, gilumas - tarsi paprastas, bet labai drąsus. Kai studijavau režisūrą, kelios ketvirtakursės pastatėme egzaminui „Personą". Buvome labai jaunos, tikrai trūko patirties, bet kažką, atrodo, „iškapstėme".
O idėja statyti šią medžiagą visiškai kitokiomis sąlygomis atgimė prieš porą metų. Vėl pasiėmiau šią kino apysaką, perskaičiau ją visiškai naujai. Per dešimt metų padaugėjo įvairios patirties, galbūt geriau suvokiu įvairius psichologinius niuansus. Vėl užvaldė „Personos" atmosfera, santykiai, kunkuliuojantys instinktai. Atėjo noras drąsiai pasigilinti į instinktyviąsias, laukines asmenybės puses, kurios čia labai ryškiai „išlenda" ir kanda tiesiai į širdį. Drąsiai, be jokio glaistymo. Tiesa apie santykius, apie žmogaus prigimtį, sąmonės ir pasąmonės konfliktą. Kad ir koks būtum sąmoningas, vidiniai „žvėriukai" yra labai gyvybingi. Kas įvyksta, kai žmogus tuos žvėriukus smaugia, „dusina", ignoruoja? Jie išropoja netikėtomis aplinkybėmis ir pareiškia savo teisę į gyvenimą."
Severija Janušauskaitė: „Personą" pamačiau vaikystėje, gal vienuolikos metų. Pamenu, kad išsigandau, pasirodė, kad tai - siaubo filmas. Jau studijuodama magistrantūroje, šią medžiagą rengėme su Jonu Vaitkumi. Paskui buvo visai kitų darbų, bet po kurio laiko prisiminiau „Personą" ir labai užsidegiau. Ėjau, beldžiausi, ieškojau režisieriaus. Labai norėjau, kad mūsų mintys sutaptų. Penketą metų trūko paieškos ir jau „perdegiau", kai sužinojau, kad va yra tokia režisierė, irgi pamišusi dėl „Personos". Taip mes po vieną vaikščiojom ir ieškojom - Agnė aktorės, aš - režisierės."
Jovita Balčiūnaitė: „Aš vienintelė turbūt buvau neužsidegusi „personizmu".... Po spektaklio „Neklausinėk, Julyte!" Agnė man pasakė, kad turi naują sumanymą ir man yra vaidmuo. O su Bergmanu iš tiesų esu susipykusi... Pykdavau būtent dėl to, kad jis tiek palaiko moters poziciją. Kai pradėjome dirbti, supratau, kad viskas yra daug giliau. Ir jos mane užkrėtė."
Agnė Dilytė: „Šiame spektaklyje tam tikrus dalykus aš tarsi „koduoju" - išreiškiu per įvairius įvaizdžius: dantų, nagų, plaukų... Taip kalbame apie moterišką magiją, drąsą išleisti tą vidinį „žvėriuką", kuris kaukia ir neranda išeities, paslėptas po daugybe kaukių.
Kita vertus, tikrai nesinorėtų, kad „Personai" prikibtų „moteriško spektaklio" etiketė. Mes tikrai neakcentuojame lyties. Viskas yra gerokai giliau. Kuo toliau, tuo labiau matai, kad šioje epochoje lytiškumo klausimai mene nebeturi jokios prasmės. Kam apie tai kalbėti? Moterų psichologija, kaip ir vaikų, man yra labai įdomi temine prasme, kaip kūrybos objektas.
Pats Bergmanas šioje medžiagoje akcentavo asmenybės susidvejinimą, tapatybės praradimą. Mūsų spektaklis labiau akcentuoja dviejų žmonių susitikimą, kuris abejose asmenybėse išprovokuoja, išlaisvina jų instinktus. „Gera mergaitė" tampa žvėriuku, pažįsta save.
Kita įdomi tema - intymumas, kiek žmonės gali būti artimi ir ar reikia tokio artumo? Kiek galima eiti į kitą žmogų, kad tavęs tai nesulaužytų, kur yra ribos? Tiesos, intymumo troškimas gali būti labai pavojingas. Prisilieti prie kito žmogaus „pūlinio" ir gali juo užsikrėsti... Kito asmens savidestrukcija, pažeidžiamumas žeidžia tave patį.
Severija Janušauskaitė: „Mano herojė nuolat tyli... Tylėti yra tikrai gerokai sunkiau, nei vaidinti turint tekstą, kurį gali apgyvendinti savy, žinoti, ką darai, plėtoti mintį ir t. t. Šiuo atveju yra labai baisu. Kita vertus, dirbdama supranti, kad aktorine prasme pagrindinė mano užduotis yra ne suvaidinti vaidmenį, o būti. Tai yra labai sunku, ir tikrai negaliu pasakyti, ar man pavyks. Ne vaidinti, o būti. Savo buvimu pasakyti tai, kas glūdi personaže."
Jovita Balčiūnaitė: „Mano herojė Alma kalba per visą spektaklį. Suvaldyti tą tekstą, prisijaukinti jį - sunku. Ne vaidinti, o būti - pirmą kartą turiu tokią užduotį... Sunku išlaikyti balansą tarp personažo ir savęs, stebėtojo iš šono. Aš dar ieškau, tikiuosi, kad vieną dieną surasiu."
Agnė Dilytė: „Žinoma, teatro spektaklyje neturime kino galimybių kalbėti stambiais planais ir kitais niuansais. Tačiau šis pastatymas kuriamas labai kamerinei erdvei. Būsime akis į akį su publika, kiekvienas pustonis bus regimas ir girdimas. Spektaklis bus beprotiškai intymus. Žiūrovai tegul pasiruošia tam. Tai bus labai atvira, subtilu, gal žiauru. O kalbant apie aktorinį buvimą scenoje, erdvės kameriškumas mums labai padeda. Viskas turi būti tikra, be jokio falšo."
Dėl didelio žiūrovų susidomėjimo premjerinis režisierės Agnės Dilytės spektaklis „Persona" bus rodomas balandžio 7 d. 19 val., balandžio 9 d. - 17 ir 19 val.. Bilietus papildomam šeštadienio 17 val. spektakliui „Tiketos" sistemoje rasite jau nuo antradienio.
