Liuda Jonušienė
Panevėžio „Meno„ teatre baigėsi VI kamerinių spektaklių festivalis. Per dvi savaites 12 šalies teatrų ir Klaipėdos universiteto režisūros katedra parodė savo naujausius kūrybinius darbus. Pereinamasis festivalio prizas už geriausią spektaklį - Yasminos Reza tragikomediją „Atsitiktinis žmogus“ - iškeliavo į Vilniaus rusų dramos teatrą, viešąją įstaigą „Mens Publica". Pjesę režisavo Jonas Vaitkus, vaidino Goda Piktytė ir Arvydas Dapšys.
Lietuvos teatralams dar vienas tradiciniu virstantis renginys, juo labiau periferijoje, nėra nei kuo nors ypatingas, nei itin viliojantis. Net tuo pačiu metu Kaune vykęs „Lietuvos teatrų pavasaris" negalėjo pasigirti Eimunto Nekrošiaus, Oskaro Koršunovo ar Rimo Tumino lygio spektaklių gausa. Panevėžiečiai apie tai kol kas nė nesvajoja.
Prieš keletą metų „Mene" spontaniškai užgimęs teatrų paradas nėra ir kaip nors įtakojamas jo organizatorių ar profesionalių teatrologų. Džiaugiamasi kiekvienu dalyviu ir kiekvienu jų atvežamu pastatymu, kitąsyk net nelabai atitinkančiu kameriškumo kriterijus.
Pernelyg nesigarsinant ir nesireklamuojant taip pat, matyt, pasikliaujama pačių retsykiais teatrų miestu dar pavadinamo Panevėžio žiūrovų iniciatyva ir ne visai išblėsusia jų meile vaidybos menui. Ir išties keletą vakarų salė buvo pilnutėlė.
Panašu, kad labiausiai panevėžiečius traukia iš televizijos pažįstami veidai ir garsios aktorių pavardės. Jomis, be abejo, „sužaidė„ Nacionalinio dramos teatro premjerinis monospektaklis, Emos Aschley „Gaidukas“, Teatro laboratorijos „Atviras ratas„ suvaidinta Justo Tertelio drama „Sudie, idiotai“. Na ir paties „Meno„ naujausias darbas - Balio Sruogos komedija „Dobilėlis penkialapis“ festivalį užbaigė smagia optimistine nata drauge su gausiai susirinkusiais šį teatrą jau pamėgusiais fanais, festivalio rėmėjais, žiniasklaidos atstovais.
Kitų, net aiškiai masinei auditorijai skirtų spektaklių anšlaginiais nepavadinsi. Bet festivaliai tuo ir yra patrauklūs, kad juose kiekvienas gali rinktis. Ar pasirinkimas atitiks lūkesčius - kitas dalykas. Visą programą atidžiai peržiūrėjusiai vertinimo komisijai, deja, teko konstatuoti, kad šių metų dalyvių repertuaras, ko gero, daugiau lūkesčių nuvylė, nei pateisino. Nei kūrybiniais atradimais, nei originalumu, nei giliomis meninėmis įžvalgomis nesužibėta. Buvo įsimintinų: ir malonių, ir šiek tiek nudilginančių akimirkų, bet ne daugiau.
Jeigu apie šiandieninius Lietuvos teatro pasiekimus ir būklę reikėtų spręsti pagal šio festivalio programą ir spektaklių meninį lygį, vaizdas nebūtų labai įspūdingas ir deimančiukais nežibėtų. Dramaturgija - blankoka. Kartais net keista, kaip silpnoje pjesėje atsiduria toks aktorius, kaip Vladas Bagdonas. Šiaip jau nemažai vilčių teikianti lietuvių dramaturgų kūryba ir dažnai pačių režisierių bei aktorių rašomi scenarijai visgi retai tampa medžiaga, iš kurios gimtų šedevrai.
Festivalio laureatas - „Atsitiktinis žmogus" buvo tas spektaklis, kurio gal ir nepavadinsi ypatingu sezono atradimu, bet jame meniškai dera viskas - ir gera pjesė, ir režisūrinis sprendimas, ir puikūs aktorių darbai.
Žiūrovų simpatijų sulaukė Cezario grupė. Ryškesnius vaidmenis pavyko sukurti Albinui Kėleriui („Kreicerio sonata„), Ainiui Storpirščiui („Sudie, idiotai“), „Dobilėlio penkialapio„ berneliams. Mariui Jampolskiui („Gaidukas“) buvo sėkmingi literatūriniai skaitymai. O štai Viktorui Valašinui ir Nijolei Lepeškaitei koją pakišo perdėtas sentimentalumas. Benui Šarkai - silpnoka scenografija. Menų spaustuvės „Poliklinikos„ „pacientams“ - pernelyg deklaratyvi jaunatviško maišto išraiška ir jau gerokai pabodusi keiksmažodžių gausa.
Vis daugiau mūsų teatrų scenose gimsta tokių spektaklių, apie kuriuos apskritai sunku kalbėti, nėra ką pasakyti. Blankoki vienadieniai drugiai. Pamatei ir iškart pamiršai. Kaip ir dažną šiandieninio rašytojo knygą, dailininko paveikslą, muzikos kūrinį ar tipinį dangoraižį. Na bet sunkmečio sąlygomis tenka džiaugtis, kad dar apskritai žmonės dirba, kuria ir net renkasi menininkų profesijas.
Štai Klaipėdos universiteto trečiakursių režisierių entuziazmas ir nuoširdumas atpirko ir muzikinį broką, ir teatrinio meistriškumo stoką. Jų suvaidintą toli gražu ne saldų ir ne primityvų B.Brechto „Gerą žmogų iš Sezuano" žiūrovai priėmė itin šiltai ir geranoriškai.
Festivalis įvyko ir, norisi tikėti, kad dar gausesnis, turtingesnis, ryškesnis, stipresnis sugrįš kitą pavasarį. Kaip savo monospektaklyje pagal Gintaro Grajausko prozą ir poeziją „A gu gu" sakė Benas Šarka, panevėžiečiai turėjo išties daug gražaus laiko. Ne visai tuščiai nutekėjusio drauge su vėsoko pavasario ženklais.
