Balandžio 7 dieną, Juozo Miltinio dramos teatre, įvyko režisieriaus Andrejaus Dežonovo komedijos „Siena“ premjera. Tarp intensyvių repeticijų, režisierius rado laiko pasikalbėti apie pjesę, spektaklį ir darbą su teatro aktoriais. Nuotaikingas ir įdomus pokalbis leidžia geriau suprasti spektaklio ironiškumą ir komedijos atspalvį.
Miltinio teatras
Mano ir Juozo Miltinio teatro istorija prasidėjo prieš kelis metus, kai susipažinau su režisieriumi Linu Zaikausku. Mudu dirbome nacionaliniame Karelijos teatre. Tuo metu Linas ruošėsi savo premjerai ir intensyviai dirbo repeticijose.
Laikas bėgo, ir vieną kartą, beje, per mano gimtadienį, sulaukiau skambučio iš Lino. Jis pasiūlė atvykti į Panevėžį ir statyti spektaklį Juozo Miltinio dramos teatre. Aš, žinoma, labai apsidžiaugiau, tai buvo geriausia mano gimtadienio dovana.
Juozas Miltinis yra vienas iš mano teatro legendų. Dar būdamas jaunas, pamenu, kaip Miltinio teatras gastroliavo Sankt Peterburge ir ten, pirmą kartą, pamačiau teatro spektaklius. Man tai padarė didelį įspūdį. Aktoriai, režisūra - viskas mane žavėjo.
Susitikimas
Šiandien, kartu su tuomet vaidinusiais aktoriais, susitinkam čia, Miltinio teatre. Pasikalbam, prisimenam tas gastroles, kur pirmą kartą pamačiau juos. Jiems taip pat buvo daug džiaugsmo vaidinti Sankt Peterburge.
Atvykęs pirmą kartą į teatrą, susipažinau su repertuaru, kitais aktoriais. Mačiau keletą spektaklių ir viename iš jų mano žvilgsnis užkliuvo už aktoriaus Vytauto Kupšio. Jis iš karto pasirodė labai įdomus.
Atvykimas būtent į šio meistro, Juozo Miltinio, teatrą man atrodė kažkuria prasme net mistiškas. Sėdėjau Miltinio kėdėje ir mintyse klausiau, tarsi jis būtų šalia: Juozai, ką nori, kad padaryčiau? Ką geriausio galiu pastatyti?
Čia prasidėjo mano ieškojimai.
Pasirinkimas
Galvojau apie Seppo Kantervo pjesę „Siena“ jau kurį laiką, mąsčiau apie jos pastatymą dar Rusijoje. Bet ten dėl įvairių priežasčių ji buvo uždrausta. Valdžia bijojo tokio drąsaus žvilgsnio į esamą situaciją pasaulyje. Teatrai man vis kartodavo: įdomu, bet pavojinga.
Tada pasakiau Linui, kad turiu šią medžiagą ir noriu ją pastatyti būtent JMDT. Negaliu to padaryti savo šalyje, bet jaučiu, kad būtent yra būtent tas laikas, kai visokios problemos yra šalia. Ir tai tinkamiausias laikas pjesei išvysti scenos šviesą. Beje, pjesė pirmą kartą statoma Lietuvoje.
Prie komandos pirmasis prisijungė Vytautas Kupšys. Jau minėjau, kad pamačiau jį prieš metus, ir supratau - vieną aktorių jau turiu! Vėliau, atvykęs statyti spektaklio, sutikau Gintarę Kulikauskytę ir pamaniau, kad tai labai gera aktorė Klaros rolei. Didžiausia problema buvo su Stalino personažu. Pirmiausiai paskyriau Rimantą Teresą. Tačiau nesustojome ir suradome antrąjį aktorių - Antaną Venckų, kurį ir matome pagrindinėje spektaklio sudėtyje. Antanas man labai patiko spektaklyje „Chanuma“. Nuo tada ir troškau, kad jis dirbtų kartu su mumis.
Kūryba
Pirmiausiai kartu su aktoriais skaitėme tekstą ir nuodugniai jį tyrinėjome, sėdėdami Miltinio kabinete. Paklausiau jų - ar jums įdomi medžiaga? Jie atsakė taip. Ir viskas - mūsų kelias prasidėjo. Pjesė buvo labai ilga, drąsiai turėjome trumpinti tekstą ir išskirti svarbiausias mintis. Kai tekstas tapo artimas, pradėjom kelti jį į sceną.
Su aktoriais labai įdomu bendrauti dėl kalbos barjero. Antanas ir Vytautas supranta rusiškai, bet Gintarei sudėtingiau. Nors! Pastebėjau, kad praėjus šiam mėnesiui, jos rusų kalba patobulėjo. Ji daugiau klausia, pati supranta, apie ką kalbamės. Tai labai džiugina, kad spektaklis ir aktoriams atneša naujų pamokų. Gintarė labai gera aktorė, nors dar jauna, tačiau man labai patinka dirbti su ja. Jos charizma matoma ant scenos.
Žinot, pastebėjau, kad visame pasaulyje yra viena tauta - tai aktoriai. Visur aktoriai vienodi. Ir joks kalbos barjeras nesustabdys nuo kūrybinio darbo. Dirbau su amerikiečiais, vokiečiais, prancūzais, suomiais, ir visur - aktoriai vienodi. Viena broliška tauta.
Dramaturgas
Seppo Kantervo yra mano senas bičiulis, 8 metus mes dirbam kartu. Jis Petrozavodsko teatro direktorius ir režiserius. Susipažinome, kai dirbau jo teatre, režisavau kelis spektaklius. „Siena“ parašyta prieš 6 metus, ir pagaliau išvys scenos šviesą.
Manau, kad svarbiausia - atkreipti dėmesį, paskambinti varpeliu, kad mes turim mąstyti ir suprasti, kad dvi ideologijos, labai agresyvios, kelia didelį pavojų visam pasauliui. Ir jeigu mes nesustabdysim to, turėsim III-ąjį pasaulinį karą. Labai paprasta, bet labai stipri idėja.
Siena
Pjesė netipiška. Nėra kuriami įprasti personažai. Sakyčiau, kad svarbiausia yra net ne žmonės, ne vardai - Adolfas ar Josifas, čia svarbiausios idėjos. Vienos nacijos, komunizmo, agresyvaus fašizmo, imperializmo idėjos - kurios visai šalia ir dabar. Tai problema, labai aktuali šiandien, labai pavojinga. Istorija negrįžta prie II-ojo pasaulinio karo, įvykiai, drebinantys paskutiniu metu - visai šalia. Taigi, turime mąstyti apie tai. Turiu mąstyti apie pasaulį, kaip režisierius, kaip žmogus.
Nežinau, kas nematomas sėdi šalia manęs, bet jaučiu nuolatinį spaudimą - turi tai padaryti, turi tai padaryti. Nežinau, gal pats Miltinis man tai kartoja (juokiasi).
Tiksliai negaliu pasakyti, ką kiekvienas žiūrovas atras spektaklyje. Tačiau labai tikiuosi, kad publika susidomės, kad neliks abejingi, viliuosi, jiems bus įdomu.
Kelias tęsiasi
Labai mėgstu Lietuvą. Kai buvau mažas, kelias vasaras praleidau Zarasuose prie ežero. Susipažinau su lietuviškomis tradicijomis. Taip pat labai mėgstu Trakus. Mano kurtas spektaklis „Karalius Lyras“ turėjo tokias dekoracijas, kaip Trakų pilies sienos. Tiesiog myliu Mikalojaus Konstantino Čiurlionio muziką. Tikrai gera Lietuvoje. Kol esu čia, mano širdis taip pat čia. Nors esu iš Sankt Peterburgo, pakanka 10 dienų, kad jausčiau ilgesį savo kraštui. Tačiau čia, Panevėžio teatre, man labai gera (šypsosi). Tikrai grįžčiau mielu noru. Na, bet dabar - kelias tęsiasi, turiu daugybę planų. Kita premjera Karelijoje. 85 metų teatro jubiliejaus minėjimas. Batumyje Shakespearo pjesė numatoma, komedija Sankt Peterburge.
Kviečiame į artimiausią spektaklio „Siena“ rodymą balandžio 13 dieną 18 val., Juozo Miltinio dramos teatre.
Parengė Brigita Kulbytė
