Birutė Kapustinskaitė ir Teklė Kavtaradzė - apie naują audioserialą
„Šiaurės miestelis“ nuo šiol - ne tik Vilniaus rajono pavadinimas. Audioteatro kūrybinė komanda „Bilietų nėra“ šį rudenį pristatė audioserialą „Šiaurės miestelis“, kuris, anot kūrėjų, yra apie jaunus mus. Apie tai, kaip istorijos centre atsidūrė Vilniaus rajonas, kuo žavus audio žanras ir ko nepatiria studijuojantys vilniečiai, pasakoja audioserialo scenarijaus autorės Birutė Kapustinskaitė ir Teklė Kavtaradzė.
Kuo Jums įdomus audio serialo žanras?
Birutė: Kartu su Tekle esame parašiusios du audio kūrinius. Pirmas buvo „Šiaurės miestelis“, antras - audio ekskursija Naujamiestyje, kuri, nors ir buvo įrašyta, nepasiekė klausytojų (juokiasi). Prieš tai dalyvavom LRT organizuotuose radijo dramos seminaruose, kur įrašėm savo radijo tekstus. Tai tiek to prisilietimo ir būta per visą laiką. Visi kiti tekstai buvo rašomi teatrui arba kinui, tad audio žanre įdomiausia yra būtent tai, kad kuri per garsą: rašydamas kitus kūrinius apie garsą išvis nesusimąstai.
Teklė: Arba tai tėra detalė, elementas. O čia pasakojimas turi vykti tiktai per garsą. Pavyzdžiui, teatriniuose kūriniuose pasakojimas paprastai vyksta dialogais, bet ten vaizdinė dalis taip pat egzistuoja: net jei vietomis teksto mažai, veiksmas vis tiek vyksta. Na, o mums rašant audio kūrinį būdavo momentų, kai suprasdavom: „palauk, čia nesimatys, čia tik girdėsis“. Tad persijungti kitą bėgį tai tikrai nebuvo lengva, turėjom sau vis priminti šituos dalykus.
Man atrodo, kad Lietuvai turėti audioserialą yra kažkas naujo, neskaitant seniau buvusių teatrinių įrašų, kurių mes šiandien jau nelabai žinom. Norisi tikėtis, kad serialo žanras, kuris šiuo metu žmonėms priimtinas ir mylimas, gali prie klausytojų priartinti audio kūrybą - pasakojimą per garsą - apskritai.
Dabar Lietuvoje radijo teatrą kuria LRT grupė ir „Bilietų nėra“. Kokias perspektyvas matote šiam žanrui Lietuvoje?
Birutė: Man atrodo, surinkti radijo auditoriją tikrai gali būti sudėtingiau, tačiau vis dėlto pastaruoju metu jaučiasi, kad žmonė atsigręžia į klausymą. Tai vyksta ir su pjesėmis, jų skaitymu. Toks jausmas, kad žmonės yra pasiilgę grynumo ir to paprastumo, kai, klausant kažkokio draminio kūrinio, lieka erdvės jų pačių vaizduotei gimti. Tą patį sukuria literatūros kūrinio skaitymas, bet jis gali įvykti tik tada, kai tu esi vienas. Tai gana individuali veikla: užsidarai ir skaitai knygą. O kalbant apie audio žanrą, klausydamas tu gali būti ir su aplinkiniais žmonėmis, ir su aktoriais, kurių sukurti personažai tave užveda ant kelio, bet visus likusius dalykus (erdvę, kaip viskas atrodo, kaip tos scenos konkrečiai vyksta) įsivaizduoji pats. Man atrodo, kad šitas paprastumo ir grynumo poreikis pačiame teksto perskaityme yra tikrai jaučiamas. Regis, kad atsigręžimas į radijo teatrą ne veltui vyksta šiame laike.
Teklė: Dabar tapo populiaru klausytis įvairų podkastų (tinklalaidžių - aut.past.). Per keletą pastarųjų metų tai daug kam tapo nemaža gyvenimo dalimi, vadinasi, yra poreikis, yra noras. Tik pagalvojant apie radiją ir kitas platformas, labai svarbu, kad įrašai būtų kažkur talpinami ir juos būtų galima perklausyti vėliau. Aišku, yra kažkas žavaus ir tame, kai tu žinai, jog audioserialas (kaip ir televizinis) vyksta tik tam tikru metu ir turi įsijungti būtent tada. Bet kadangi suprantam, koks dabar žmonių tempas, gali būti sunku pagauti tą minutę, tad žinoti, kad visos serijos yra vienoje vietoje pasiekiamos bet kuriuo metu, yra labai svarbu. Manau, čia yra tai, ko reikia, kad audio žanras gyvuotų.
Birutė: Juk net ir didelė dalis knygų turi savo audio formatus, daugybė paskaitų vyksta tokiu būdu, kad eidamas gatve galėtum klausyti, tad tai išties svarbu. Mes gyvename vaizdo kultūroj, kur šiuo metu vaizdo kiekis yra perteklinis. Kad ir kaip gerai mes gebam apdoroti ir priimti didelius vaizdinės informacijos kiekius, vis dėlto kartais nuo to pavargstame, dėl to visai įdomu išjungti vaizdą ir įjungti kitą savo juslę.
Audioserialas „Šiaurės miestelis“ - pirmasis jūsų kartu parašytas scenarijus. Kaip susikirto jūsų, kaip dviejų dramaturgių, keliai?
Birutė: Mes su Tekle mokėmės viename kurse, ten tapome draugėmis ir kolegėmis (juokiasi). O tada viskas ir susipynė. Kartu įkūrėm kūrybos namus „Heads & Hands scripthouse“, o tuomet dalis žmonių pradėjo į mus kreiptis ne tik kaip į individualias autores, bet ir kaip į komandą.
Teklė: Šiuo atveju į mus kreipėsi kaip į komandą. O ir serialas - toks žanras, kad dažnai yra rašomas ne pavieniui, tad labai tiko išsibandyti darbą komandoje, tai atrodė logiška.
Kaip nuo rašymo pavieniui skiriasi darbo specifika scenarijų kuriant komandoje?
Birutė: Procesą palengvina tai, kad gali diskutuoti ir dalintis idėjomis, pasitikrinti vienas kitą - rašydamas jau turi auditoriją. Žinai, kad gali iš karto konsultuotis dėl kiekvieno momento, kurį parašai, patikrinti vienas kito sukurtas dalis ir nelikti tokioje didelėje nežinioje, kurioje atsiduri, kai rašai vienas. Tada kartais apima jausmas, jog tu net neįsivaizduoji, ar tai veikia, ar ne. O komandoje iš karto turi pasitikrinimą ir, jeigu kyla klausimų, diskusijose gali rasti atsakymus. Na, o sudėtingiau būna, kai kažkur nesutampa nuomonės, pavyzdžiui, šita vieta komiška ar nekomiška? Tada ieškai kompromisų, kas, mano galva, yra labai įdomu. Net nežinau, kas užima daugiau laiko: rašyti vienam ar kartu.
Teklė: Neįmanoma pamatuoti, nes pats rašymo principas labai skiriasi. Visas procesas jau senokai vyko, tai net pati buvau pamiršus, kaip mes rašėm: dalindavomės serijas perpus ir tai tapo tam tikru žaidimu. Šaunu, kad taip sugalvojom ir tai veikė, nes ne su kiekvienu žmogumi tai galėtų pavykti. Kartu aptardavom bendrą siužetą, o rašymas vykdavo atskirai, kai tu gauni teksto dalį iki galo nežinodamas, kas kaip ten įvyko - yra net ir toks kūrybinio rašymo pratimas. Mums tai buvo žaidybinis procesas, bet tai nereiškia, jog buvo vien smagu ir linksma: buvo ir smagu, ir linksma (šypsosi).
Kaip pavyko išvengti kritinių momentų kūrybinio proceso metu?
Birutė: Iš pradžių susidėliojom preliminarų visų aštuonių serijų planą, tuomet išsigryninom kiekvienos serijos smulkesnį, detalesnį planą ir jau tada pats „išrašymas“ vyko, kai viena pradeda - kita užbaigia.
Teklė: Taip, tuos esminius taškus jau pradžioje žinojom, bet, aišku, kai kas keitėsi paskui. Atrodo, kad siužetiškai lyg ir nebuvome užstrigusios. Manau, kad čia mums labai padėjo ir studijos, nes išmokom struktūriškai mąstyti apie kūrybą. Dažnai iš kuriančių žmonių eina idėja, bet jos tiesiog nesuvaldai. O šiaip kritinių momentų rašant nepamenu: kaip ir bet kokį darbą darant, būna akimirkų, kai sunku, kai reikia prisiversti nesustoti.
Birutė: O aš atsimenu kaip prieš pradėdamos, žinodamos savo charakterius ir bendravimo ypatybes, bijojom, kad nesutarsim, kad kažkuri pradės dominuoti ir mąstėme, kaip reikės rasti kompromisą ir vienai kitą vesti tuo keliu, išvengiant situacijų „viena daugiau - kita mažiau“. Gana ilgai kalbėjomės apie tai, kaip reikės dirbti, ir tas ilgas pokalbis buvo labai naudingas. Proceso metu pasimatė, kad visos tos baimės nepasitvirtino.
Serialo premjera jau įvyko, tad turbūt daugeliui knieti klausimas, kodėl būtent „Šiaurės miestelis“. Vieno interviu metu minėjote, kad tuo metu, kai ėmė vystytis šis projektas, Teklė gyveno Šiaurės miestelio rajone. Kokia simbolinė šios vietos reikšmė?
Birutė: Visų pirma, Šiaurės miestelis yra gana keistas rajonas, bent jau mano manymu. Vien jo pavadinimas (kuris labai tinka kaip kūrinio pavadinimas) yra keistas. Be to, jis nėra nei centras, nei tolimesnis rajonas.
Teklė: Man atrodo, jis turi tam tikrą Vilniaus kontekstą.
Birutė: Tai - gan naujas rajonas, ten gyvena nemažai jaunų žmonių, kadangi truputį toliau nuo centro - truputį pigesnė nuoma. Taigi buvo lengva įsivaizduoti, kad ten galėtų keltis tokio tipo žmonės, kaip ir mūsų veikėjai. Ir dar tai, kad tokio tipo žmonės galėjo būti nepatenkinti tuo rajonu, nes jie tikėjosi kažko geriau nei Šiaurės miestelis. Vienas iš veikėjų gyvena Pilaitėj - iš ten esu kilusi aš, tad ne veltui į scenarijų įtraukta ir komiškų momentų apie Pilaitės rajoną. Žodžiu, rėmėmės savo gyvenamųjų rajonų patirtimi (juokiasi).
Pristatant šitą serialą yra sakoma, kad „Šiaurės miestelis“ - tai audioserialas apie jaunus mus. Koks yra jūsų asmninis „Šiaurės miestelis“: pirma nevykusi nuoma, nesukalbamas kambario draugas...?
Birutė: Aišku, kad buvo tokių istorijų. Tuo metu aplinkoje visi tą išgyveno: esi studentas ir su kažkuo kažkur kažko ieškaisi, tad tas istorijas visą laiką girdi aplink save, net jei neišgyveni jų pats.
Teklė: Aš galvoju, gal visai įdomu, kad būtent tokios situacijos mes ir nesam išgyvenusios. Mano pirmas išsikėlimas iš namų buvo išvyka į Angliją pagal „Erasmus“ programą. Ten gyvenau su kitos kultūros kambariokais, buvo visokių kuriozų su katės prikakojimais ant pagalvės, bet grįžus vėl kitaip dėliojasi reikalai, kai kas priklauso ir nuo santykių su žmonėmis.
Birutė: Niekad nesikėlėme gyventi su daug žmonių.
Teklė: Gal tam tikra prasme čia yra tai, ką mes ne iki galo išgyvenom, ir tada iš tos fantazijos visai įdomu kurti apie tai.
Birutė: Mes niekada negyvenom bendrabutyje, dėl ko aš visą laiką išgyvenau. Atrodo, visi gyveno, o tu - ne. Tu esi vilnietis, nepatyrei to. Bet dabar labai džiaugiuosi, kad neturiu šitos patirties. (šypsosi).
Teklė: Labai svarbu, kad mes abi esame vilnietės, todėl šie dalykai šiek tiek kitaip dėliojasi. Tik dabar supratau, kad gal tikrai kažkas mus tame ir žavėjo: kad ne iki galo patirta.
Kokių atsiliepimų sulaukėte pasirodžius serialui?
Birutė: Buvo reakcijų iš artimesnių žmonių rato, vienas draugas labai gražiai parašė, kad klausėsi traukinyje ir labai laukia antros serijos (šypsosi).
Teklė: Aš girdėjau, atrodo, keturių žmonių atsiliepimus, visi buvo malonūs, teigiami. Nustebino, nes nesi tikras, kaip suveiks toks žanras. Pats vėl iš naujo klausai ir nebežinai, kas paveiku kitiems.
Birutė: Mane tai nustebino, kad apskritai žmonės pasiklausė: įsijungė tuo metu, kada tai vyko, skyrė savo laiko, paskui nepatingėjo ir komentarą parašyt. Labai džiaugiuosi.
Pirma serija baigiasi smalsumą it televiziniame seriale žadinančiu klausimu „o ką tu čia veiki?“ Galima sakyti, kad kuriant audioserialą veikia tos pačios technikos kaip ir kuriant įprastų serialų scenarijus?
Teklė: Visiškai. Visa struktūra ir principas yra kaip bet kokių dramaturginių kūrinių.
Birutė: Rašydamos mes ir galvojome, kuo užkabinti pabaigoje, kaip nepamesti tęstinumo vystant visas serijas, kad kiekviena jų savaime turėtų savo konstrukciją su vienu esminiu įvykiu, į kurį ta serija eina. Kartu ieškojom ir bendrų linijų, kurios tęsiasi per visą siužetą.
Teklė: Tai yra serialo iššūkis: kurti kelias siužetines linijas, jas perpinti ir nepamesti, išvystyti iki galo.
Seriale veikia dvidešimt aštuoni veikėjai, kaip sekėsi nepasiklysti tarp charakterių?
Teklė: Pamatysim, kai išgirsim (juokiasi). Iš tikrųjų ne iki galo aišku, kaip įgyvendinimas pavyko, labai įdomu, ar nepasimes. Tas skaičius skamba grandioziškai, bet pagrindiniai veikėjai yra keli ir išvystyti tęstines linijas reikėjo iki dešimties personažų. O tie dvidešimt aštuoni iš epizodinių susidaro, bet tie epizodiniai irgi tampa labai svarbia dalimi, ypač tie, kurie atsikartoja. Yra ir tokių, kurie ateina, praeina ir niekada nebegrįš.
Birutė: Iš tikrųjų gal leidome sau kiek daugiau nei buvo lengva įgyvendinti gamybos etape.
Teklė: Kadangi mūsų nesuvaldė, mes įsivažiavom (juokiasi).Pirminio susitarimo metu, tiksliai nepamenu, bet tikrai buvo minimalus aktorių skaičius: kokie penki, na, gal iki aštuonių. O paskui...
Kokių ateities vizijų, ką galėtumėte ateityje nuveikti audio žanro rėmuose, matote?
Birutė: Tos vizijos... Kalbant apie „Šiaurės miestelį“, tai tikrai gali atsirasti antras sezonas. Taip pat praplėsim, labiau išvystysim „Signalus“ (atmosferinis dangaus stebėjimas - aut. past.). Tai nėra audio teatras, bet vis tiek audio kūrinys.
Teklė: Aš sakyčiau, kad jau senokai parašėm šį scenarijų, toliau darom savo teatro ir kino projektus, o audio žanras nėra tai, apie ką mes nuolatos galvojam, tačiau jis yra įdomus. Tai tikrai yra viena sričių, kurioje norisi daugiau sužinot, tyrinėt, daryt. Tiesiog mums su visais kūriniais taip yra, kad pirmiausia atsiranda idėja, paskui ieškoma, kokios formos jai reikia, kokio žanro.
Birutė: Dalis kūrybinių projektų ateina ne iš mūsų pačių. Dažnai mus pasikviečia prisijungti, kada jau būna aiškus žanras. Galvojant apie savo asmeninius kūrinius, natūraliai ateina kažkokia tema ir kartu su ja įsivaizdavimas: ar tai yra teatro kūrinys, ar kino scenarijus, ar prozos žanras. Ar aplanko kada nors mintis, kad čia gali būti audio žanras? Esu tikra, kad tikrai yra atėję į mano galvą, tik rečiau, nes tai nėra tiek įprasta.
Teklė: Aš galvoju, kad vis vien atsiranda tam tikras šio žanro laukas. „Bilietų nėra“ tyrinėja literatūros skaitymą per audio žanrą, mūsų draugai yra organizavę renginių, kuriuose skaito, pristato savo kūrybą - jaučiasi, kad atgimsta klausymo žanras, dėl to labai smagu. Manau, kad mes jau esam to dalis ir visa tai sukasi šalia, tačiau visgi kažkas yra arčiau.
