2022 m. gruodžio 29 d. ir 2023 m. sausio 6 d. Vilniaus teatre „Lėlė“ vyks judesio ir lėlių spektaklio suaugusiesiems „Pasirinkimas“ premjera. Spektaklis sukurtas pagal Holokaustą išgyvenusios amerikiečių psichologės Editos Eger to paties pavadinimo knygą, kurioje autorė kalba apie pasirinkimą: gebėjimą išgyventi tamsą ir, išsilaisvinus iš tragiškų prisiminimų, likti šviesoje.
Apie naujausią teatro „Lėlė“ premjerą suaugusiesiems ir ją lydėjusius kūrybinius pasirinkimus kalbamės su spektaklio režisiere Gintare Radvilavičiūte (G. R.) ir dramaturge Virginija Rimkaite (V. R.).
-----
Gintare, ar galima naujausią jūsų premjerą „Lėlės“ teatre pavadinti ankstesnių spektaklių („Smėlio žmogus“, „Doriano Grėjaus portretas“) tęsiniu, tarsi trečiąja dalimi? Ar kas nors sieja šiuos spektaklius?
G. R.: Aš tęsiu dualumo kelionę. Ieškau gyvo ir negyvo transformacijos. Judesys, figūra ir žmogus. Visuose šiuose spektakliuose kalbu apie susitikimą su kiekviename iš mūsų slypinčiu fantomu - šešėline, nematoma asmenybės puse. Ir apie pasirinkimą: mes visada galime rinktis šviesą.
Esu dėkinga „Lėlės“ teatro vadovui Vilmantui Juškėnui, visam teatro kolektyvui, kūrybinei komandai už galimybę sugrįžti ir eksperimentuoti. Kūrybinis procesas su pakilimais, nusileidimais, atradimais bei gludinimais lėlių teatre nėra lengvas, tačiau esu be galo dėkinga už supratimą ir laisvę.
Kokios temos ir leitmotyvai spektaklyje jums svarbiausi? Kas įkvėpė kurti spektaklį šiomis temomis?
G. R.: Akligatviai, į kuriuos nuolat pati įpuolu, kaltės jausmas. Mokausi, bandau pažinti save, atrasti, kas trukdo ir neleidžia judėti pirmyn, ieškau tikrumo, tiesos savyje. Apskritai, kas aš esu. Ne visada lengva susitikti su savo vaiduokliais, pasižiūrėti į akis ir juos paleisti.
Knygoje labiausiai įkvėpė Editos kelionė po išsilaisvinimo. Jos išgijimo kelionė, kuri yra universali ir tinka kiekvienam žmogui, išgyvenančiam savo tragedijas. Skaitant, ji taip priartėja prie tavęs paties. Tai įkvepia.
V. R.: Kai prasidėjo karas Ukrainoje, daug kas atrodė praradę prasmę. Susitikdavau su režisieriais, aktoriais, visi svarstėme, ar šiame kontekste apskritai teatras reikalingas, galimas? Kurį laiką atrodė, kad ne. Su Gintare apie Editos Eger knygą kalbėjome dar gerokai prieš vasario įvykius. Pavasarį vėl pradėjome apie ją galvoti. Knyga yra apie Holokaustą išgyvenusiuosius, apie tai, kas atrodė tolima, o dabar - taip artima, knyga apie galimybę rinktis šviesą. Pamatėme prasmę. Tuo metu labai norėjosi pasidalinti kažkuo įkvepiančiu, kažkuo viltingu. Grįžo tikėjimas, kad teatras ir gali būti ta erdvė tai daryti.
Kokia spektaklio tikslinė auditorija, ar galvojate apie ją kurdami spektaklį?
G. R.: Mintis buvo pastatyti spektaklį suaugusiesiems. O ką laikysi suaugusiu žmogumi? Tikriausiai tai ne su amžiumi susiję... Visada atsispiriu nuo savęs, kalbu apie tai, kas man skauda. O šį kūrinį tikriausiai atranda tie, kam taip pat skauda, kas domisi menais, kūryba apskritai. Man lėlių teatras kaip poezija, baletas - labai rafinuota, turinti savo auditoriją meno šaka.
Šį kartą medžiaga pasirinko mane. Perskaičiusi „Pasirinkimą“ pagalvojau, kad tai sukrečianti, įkvepianti, transformuojanti knyga... bet ar įmanoma ją perkelti į lėlių teatro sceną? Vis stūmiau nuo savęs, ieškojau kažko kito, tačiau ši knyga vis nepaleido, daug kartų prie jos grįžau... ir aš ją įsileidau. Įdomu, kad kai ją perskaičiau, karas dar nebuvo prasidėjęs. Tai, kas atrodė kaip tolima praeitis, per akimirką tapo dabartimi.
V. R.: Šio spektaklio tikslinė auditorija yra žmonės, kuriems norisi šviesos: orientuojamės į suaugusiuosius dėl gana sudėtingo turinio ir specifinės raiškos, tačiau spektaklis yra visiems, kurie negali pamiršti praeityje atsitikusių įvykių, iki šiol keliančių nemalonius, skausmingus ar slogius išgyvenimus, tiems, kurie jaučia, jog jų praeitis kenkia dabarčiai - spektaklyje kalbame apie galimybę priimti šiandieną ir savo laisvę joje, laisvę rinktis laimę, o ne kančią.
Kokią žinutę norėtumėte spektakliu perduoti žiūrovams? Ką norėtumėte, kad žiūrovas iš spektaklio „išsineštų“?
G. R.: Pacituosiu Editą Eger: „To, kas nutiko, aš niekada nepamiršiu ir niekada nepakeisiu. Bet per tiek laiko supratau, kad galiu rinktis, kaip reaguoti į praeitį. Galiu jaustis nelaiminga arba kupina vilties, galiu pulti į depresiją arba būti laiminga. Mes visuomet galime rinktis, visada turime galimybę suvaldyti save.“
V. R.: Viena pagrindinių autorės išsakytų minčių, tapusi ir viena pagrindinių spektaklio idėjų: „Jūs negalite pakeisti to, kas įvyko, negalite pakeisti to, ką padarėte ar kas jums atsitiko. Bet galite pasirinkti, kaip gyventi dabar“.
Virginija, kokia yra raiškos specifika kuriant dramaturgiją lėlių ir objektų teatro pastatymui lyginant su dramos teatru?
V. R.: Vertinant dramaturgijos aspektu, tiek dramos, tiek lėlių teatre veikia tie patys dėsniai. Tačiau jei draminiame teatre įprastai pamatu laikoma drama (ar kita speciali teksto forma teatrui), griežtas paklusimas draminei logikai ir struktūrai, o lyginant su kitais spektaklio struktūriniais elementais, tekstas užima hierarchijos viršūnę, tai lėlių teatre istorija gali būti pasakojama tik vaizdu, naudojant vaizdines ir garsines raiškos priemones, visai atsisakant teksto arba jį pasitelkiant tik siekiant sustiprinti vaizdo reikšmę. Šiuo atveju taip ir atsitiko - nutarėme istoriją pasakoti vaizdu, tekstas padeda vertis kontekstams, konkrečioms mintims ir įvaizdžiams, kuriais norėjome ir atrodė reikšminga pasidalinti.
Kiek, kuriant spektaklį, jums svarbu reflektuoti šalies, visuomenės ar pasaulio realijas, aktualijas? O gal kaip tik kuriate alternatyvią tikrovę kaip pabėgimą nuo realybės?
G. R.: Mus kiekvieną liečia tai, kas vyksta šalia. Turi būti sąmoningas, kad viską matytum plačiau, atsirinktum ir veiktum. Svarbu vertybės ir pasirinkimas, kam tarnauji. Žinoma, kad tai nėra lengva. Turi mokytis, ugdytis savybes, dirbti pirmiausia su savo ydomis. Kai pats valaisi, tuomet ir šalia tavęs žmonės ima švarėti. Tai padeda atsirinkti, būti „pulse“, atmerktomis akimis ir veikti.
Teatras man yra mano vidinis pasaulis. Kartais jis daug realesnis ir ten visko daug daugiau vyksta, nei išorėje. Mes apskritai labai nuklydę ir šiandien gyvename paviršinį, vartotojišką gyvenimą, bet viduje daug kas tikriau: nuojautos, nematomi ryšiai, prisirišimai, susivokimai, išgedėjimai, paleidimai. Tik nusileidus į vidines gelmes viskas tampa skaudžiau, atviriau, tačiau tikriau, imi matyti plačiau, supranti šalia esantį, gali jam padėti ir pats kilti.
V. R.: Manau, kad tai yra viena iš teatro galimybių: kalbėti apie tam tikras problemas, negandas, stigmas, skaudulius arba kaip tik - laimingus dalykus. Matau teatrą kaip erdvę, kurioje galima parodyti pasaulį, koks jis galėtų būti, jeigu gyvenime nesiimsime jokių veiksmų. Ir matau teatrą kaip erdvę, kurioje galima parodyti pasaulį, koks jis galėtų būti, jei gyvenime pasirenkame veikti. Teatras, o gal ir visas menas, turbūt neišspręs visų bėdų, bet jis gali padėti dalytis grožiu.
Gintare, kokias lėlių teatro technikas naudojate spektaklyje?
G. R.: Judesys, figūra, žmogus. Tikslus žmogaus ir objekto susijungimas, judesys sukuria transformaciją, gyvo ir negyvo susijungimą, atgijimo stebuklą. Man įdomu, kai susikuria iliuzija, kai pasimeti tarp gyvų ir negyvų dalių.
Šiame spektaklyje skraido kiautai, buvusio gyvenimo prisiminimai, kurie tai prisijungia, tai vėl atplyšta, persekioja, siaučia, spaudžia. Gali sulėtinti akimirką, sustabdyti, daug kartų kartoti. Juk ir gyvenime daugelio situacijų negalime paleisti, vis grįžtame, modeliuojame naujai. Logiškai suprantame, kad tai jau praėjo, bet mintyse jos vis sugrįžta. Svarbu mokytis paleisti, priimti save netobulą ir klystantį, bet atsakingą už savo laimę. Mokytis iš savo klaidų, rinktis gyvenimą.
Kalbino Eglė Okaitė
Teatro „Lėlė“ informacija
