Justina Jurgaitytė
Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje galima pamatyti, kaip atrodė barokinė operos scenografija ir kaip veikė XVII amžiaus scenos mechanizmai.
Ar esate kada sukę vėjo mašiną? O jūros bangavimas ar krioklio tekėjimas priklausė nuo jūsų valios? Galbūt žinote, kaip keičiami kulisai scenos kraštuose? Tokius stebuklus galima patirti vien susidūrus su teatru. Grupė jaunų menininkų, įkvėptų teatro istorikės, choreografės Jūratės Širvytės ir dailininko Eimanto Ludavičiaus, surengė parodą, kur galima pasijusti scenos mašinerijos valdovu.
Ši paroda pavadinta „Elenos pagrobimas. Vilnius 1636" ir supažindina su barokinės operos laikais. Maža to, ji primena faktą, kad naujas tam laikui meno žanras - opera - Lietuvoje atsirado visu dešimtmečiu anksčiau nei Prancūzijoje, Anglijoje, Ispanijoje.
Operą regėjo tik didikai
Paroda apie operos „Elenos pagrobimas„ pastatymą Vilniuje užima tris muziejaus sales. Pirmoji salė - tarsi slenkstis į XVII amžių. Barokinės scenografijos vaizdai ir operos muzika padeda panirti į tai, ką regėdavo didikai. Ekspoziciją papildo „Elenos pagrobimo“ libreto, saugomo Britų muziejuje Londone, kopija.
Čia pat sudėtos ir vėliau Vilniuje pastatytų operų - „Andromeda„ (1646), „Apviltoji Kirkė“ (1648) - libretų kopijos. Šių operų libretai buvo išspausdinti Vilniaus jėzuitų akademijos spaustuvėje. Parodos rengėjai neužmiršo įtraukti ir asmenybių, prisidėjusių prie operos pasirodymo Lietuvoje, portretų.
Maketas ir jo parteris
Svarbiausias parodos elementas - įspūdingas teatro maketas. Jis dešimt kartų mažesnis už realiai galėjusią egzistuoti teatro salę su scena ir dekoracijomis. Tai vienintelis Lietuvoje techniškai veikiantis maketas, atkartojantis itališkos baroko operos teatro vaizdą ir mašineriją.
Salės ir scenos maketą galima apžiūrėti iš visų pusių. Pažymėtina, kad anuomet parteris būdavo be krėslų. Specialus krėslas būdavo skirtas tik valdovui. Didikai operą žiūrėdavo stovėdami už valdovo.Damos sėdėdavo ložėse ir matydavo du vaizdus: kas vyksta scenoje ir kas dedasi salėje. Įdomu, kas galėdavo dėtis salėje, kai operos trukdavo penkias valandas? Sako, didikai susistumdydavę ir net susimušdavę.
Plušėjo būrys darbininkų
Tačiau parodos tikslas - visai kitos paslaptys. Dalis jų paaiškėja pažiūrėjus į maketą iš užkulisių pusės. Sukdamas rankenėles, gali pakeisti scenografiją. Puikiausiai matyti, kaip būdavo išdėliojami scenos mechanizmai, kurie padėdavo kurti to meto teatro stebuklus. Tada supranti, kiek daug scenos darbininkų turėdavo plušėti.
Barokinių dekoracijų veikimo principas šiame makete atkurtas pagal autentišką Švedijos Drotningholmo teatro mašineriją. Jei norisi savo akimis pamatyti, kaip teatre padaroma audringa jūra ar šėlstantis vėjas, teks įžengti į trečiąją parodos salę. Ten visa veikianti mašinerija ir sudėliota. Šėlkite.
Du projektoriai parodys, kaip galėjo atrodyti veiksmas scenoje. Salės centre įtaisyta tuometė žuvis pabaisa šiandien gali ne gąsdinti, bet vien žavėti darbo kruopštumu.
Duoklė meniškam karaliui
Visa tai, kas regima parodoje, net ketverius metus kūrė ne vien jau minėti J.Širvytė ir E.Ludavičius, bet ir kiti Senųjų menų studijos nariai - Irma Balakauskaitė, Renata Valčik, Ernestas Volodzka, Gintautas Žygas.
Jie atkūrė XVII amžiaus pradžioje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje susiformavusį valdovų ir didikų meninį ir estetinį skonį. Juk operą į Lietuvą iš Italijos atgabeno Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Vladislovas Vaza. Ši paroda - ir duoklė jam, kaip mecenatui, kuris aistringai domėjosi ir rūpinosi menu.
