Indrė Jonušytė
Panevėžio kultūros gyvenime - išties neįtikėtinas įvykis. Po ilgų dešimtmečių tylos surengtas legendinio režisieriaus Juozo Miltinio ne mažiau garsaus mokinio, teatro ir kino aktoriaus Stasio Petronaičio kūrybos vakaras.
Prieš keletą metų net Auksinio scenos kryžiaus už viso gyvenimo nuopelnus atsiimti į Vilnių važiavo Stasio Petronaičio antroji pusė, aktorė Regina Zdanavičiūtė. Todėl, žinant neįtikėtiną šio menininko kuklumą ir sugebėjimą vengti bet kokio viešumo, vakaro dalyviai nuoširdžiai dėkojo jo organizatorei Nomedai Simėnienei.
Stasio Petronaičio gyvenimo ir kūrybos istorija - turininga, spalvinga, tačiau ir savitai tragiška. Unikalus talentas tarsi liko Lietuvos kultūros paraštėse. Po 21 metų šlovingo darbo Panevėžio dramos teatre tuometinė viena ryškiausių jo žvaigždžių jį paliko.
Pernelyg skaudi, knygos verta gyvenimo dėlionė, kad ją papasakotum trumpoje korespondencijoje apie tegul ir neeilinį renginį. Dar keli fantastiški vaidmenys Šiaulių dramos teatre, o tolimesnė aktoriaus kūrybinė biografija, deja, jau ne Lietuvos labui. Išėjusį iš teatro Stasį Petronaitį „pasigavo" tuometės Rusijos, Baltarusijos, Ukrainos kino studijos. Panevėžiečio gyvenimas tapo „lagamininis".
Maskva, Leningradas, Sibiras, Tolimieji Rytai... Keisčiausiomis sąlygomis ir aplinkybėmis sukurta puikių vaidmenų 28 kino filmuose, dirbta su garsiausiais to meto aktoriais ir režisieriais.
Be prisiminimų apie aktorystės pradžią, J. Miltinio fenomeno apmąstymų, įvairiausių nutikimų darbo teatre ir filmavimosi įvairiose tuometinės Sovietų Sąjungos kampeliuose metu, aktorius dalinosi pasvarstymais apie, jo nuomone, gerokai paviršutiniška ir formalia tapusią šiuolaikinę sceninę kūrybą. Tačiau smerkti ar kritikuoti jis nelinkęs. S. Petronaičiui, kaip ir jo didžiajam mokytojui J. Miltiniui, labiau rūpi universalūs dalykai, egzistenciniai klausimai, žmogaus intelektas ir sielos reikalai.
Iš prigimties būdamas vienišas mąstytojas, anot jo paties, gerokai depresyvus tipas, Stasys Petronaitis šiandieniniams Panevėžio menininkams, kultūros darbuotojams, aktoriams, teatro mėgėjams ir daugybei neabejingų žmonių yra tarsi savotiškas sąžinės balsas, lakmusas pasitikrinti: ar esi nuoširdus ir doras savo kūryboje, ar esi geras pilietis, ar tikrai myli žmones ir tai, ką darai.
Seniai Panevėžio teatre neregėta, kad beveik keturioms valandoms aktoriaus monologų ir ištraukų iš kino filmų prikaustyta pilna salė neskubėjo skirstytis. Geriausių J. Miltinio laikų tradicijos išugdyta gerbėjų minia rikiavosi su gėlėmis rankose.
Net žinodami Stasio Petronaičio alergiją jubiliejams ir iškilmėms, svečiai iš sostinės ir panevėžiečiai ne tik dėkojo už gražų susitikimą, bet ir sveikino jį su ateinančios vasaros pabaigoje laukiančia 80-mečio sukaktimi.
