Renginys sukvietė daugiau kaip 30 taikomojo teatro praktikų iš trijų Baltijos valstybių dalintis gerąja darbo bendruomenėse patirtimi.
Aktorė Marija Petravičiūtė kviečia į garsinį pasakojimą-ekskursiją po vieną Vilniaus senamiesčio kiemų, kur kelia klausimus apie meno ir mokslo sąveiką.
Šiemet dirbtuvės orientuojasi ne tik į profesines vizualinio teatro formų paieškas, bet ir į socialinių bei psichologinių epidemijos padarinių analizę ir kitus socialinius įvykius.
Programa vyks beveik dvejus metus, ją ves gerai žinomi scenos meno profesionalai. Dalyvių paraiškų laukiama rugpjūčio 3-27 d.
Pamelą aktorė vadino savo paskutiniu vaidmeniu – jį kūrė po ligos ir vaidino negailėdama savęs. Tokia ji ir liks atmintyje – plačiai besišypsanti, juokaujanti, mylinti žmones, teatrą ir gyvenimą.
Žemaitė dvi savaites praleido Lukiškių kalėjime, kuriame kaip politinė kalinė kėlė reikalavimus. Apie drąsią, veržlią ir bohemišką Žemaitės asmenybę pasakoja rašytoja Aldona Ruseckaitė.
„Lietuvos profesionalaus teatro pamatai buvo padėti sunkiai, tad tuos žmones turėtume prisiminti su pagarba, nes be jų nebūtų šiandienos teatro aukštumų“.
„Svarbu, kad publika pamatytų atvertas duris, kvietimą, o tada nuspręstų, kaip toli ji nori eiti“, – teigia Viktoras Černický.
Šiuo metu vienintelis spaudos leidinys Lietuvoje, skirtas apgalvotai ir kritiškai scenos menų refleksijai, „Teatro žurnalas“ pristato 19-ąjį leidimą. Jo tema: nacionalumas.
