„Jei visi teatrai Gruzijoje yra pasiekę tokį lygį kaip „Mardžanišvili“ trupė, tuomet teatro kritiko profesija šioje šalyje turėtų būti geidžiamiausia“,- rašė britų dienraštis „The Guardian“.

Pateiktoje programoje – planai, susiję su didžiule LNDT rekonstrukcija, nauja sale ir technologijomis; repertuarinę politiką numatyta grįsti stipria meno taryba ir atviro visuomenei teatro ideologija.

Prancūzų opera Lietuvoje vis dar laikoma nepažinta estetine teritorija. Tarptautinis operos seminaras aiškinsis, ar situacija panaši ir gretimuose kraštuose.

Kaip kosmoso dalelės, susidūrusios su Žemės atmosfera, sukelia nuostabaus grožio švytėjimą, taip ir maži miestelio žmonių gyvenimo įvykiai sužadina jų sielose neįtikėtinas magnetines audras.

Pastaraisiais metais ji į sceną užlipdavo tradiciškai kovo 27-ąją, Tarptautinę teatro dieną – įteikti Boriso Dauguviečio auskaro labiausiai išsiskiriančiam netradiciniais darbais metų kūrėjui.

Man regis, lietuviai kaip tauta dabar išgyvena dramatišką laikotarpį, panašiai kaip pokariu. Tik tuomet būta prievartos, o dabar viskas įvilkta į gražų rūbą. Greta šurmulio, neribotų galimybių vyksta tylus pasitraukimas.

Simboliška, kad Lietuvos nacionaliniame dramos teatre šiandien gastroliuoja Nacionalinis Kauno dramos teatras, nes Vilniaus valstybinio teatro pradžia susijusi su Valstybės teatru Kaune.

Choreografas savo darbe klausia: ar gali viename meno kūrinyje egzistuoti klasika ir šiuolaikiškumas, ar jie vienas kitą nuolat neigia, o galbūt papildo?

„Coliukė“ man – vienas gražiausių, jautriausių ir labiausiai įsiminusių vaikystės kūrinių. „Coliukė“ – tai istorija apie vienatvę, gyvenimo išbandymus, laimės paieškas. Visi mes tai patiriame.