Norime parodyti, kad baimė nėra tokia baisi, kaip ją įsivaizduojame, todėl nereikia su ja kovoti, tik susidraugauti, susigyventi.

Spektaklio pagrindas – lėlės ir aktoriaus transformacija, dvilypumas, gyvos ir negyvos materijos susiliejimas. Buvo įdomu pabandyti papasakoti istoriją, atsisakant žodžių ir susitelkiant į lėlę.

Sustojus pasigrožėti išblizgintu Klaipėdos teatro fasadu, akis bado fontanas su Taravos Anikės skulptūra. Ji – nevalyta, apdergta paukščių, o pro ją praeis daug garbingų atidarymo svečių.

Nizami buvo neįtikėtino jautrumo menininkas, suteikęs haremui ne kolektyvinį veidą, o išskyręs kiekvieno žmogaus individualumą, santykius, nuoskaudas, lūkesčius, problemas.

Jų kartai, užaugusiai laisvėje, interneto, socialinių tinklų bei informacijos raizgalynėje, rūpi klausimas, kas šiandien yra tikra? Ar dabar gyvenimas nėra absoliuti fikcija, dar vienas projektas?

Marija Dičpetrytė yra parašiusi atsiminimų knygą „Magdė“. Taip atsiskleidė dar vienas aktorės talentas – ji meistriškai valdė plunksną.

Šokio aikštelė – tarsi mažas visuomenės modelis, kurioje vyksta galios žaidimai. Kaip juos nutraukti? Klausimas kiekvienam iš mūsų.

Gimtuoju herojų miestu daugiakultūrinis tarpukario laikų retro Vilna / Wilno / Вильнюс, kuriame lietuviškumas sumišęs su žydiška, lenkiška, rusiška linijomis, skamba tų laikų muzika, vyrauja ano laiko stilistika.

Ar iš tiesų, mums dalyvaujant bendrame renginyje, mūsų vaizduotės susijungia į vieną kolektyvinę vaizduotę?