Visą gyvenimą kažko sieki, dirbi dėl svajonių, bet vieną dieną nutinka kažkas tokio, dėl ko sugriūva visa, ką iki tol pasiekei, ir privalai ieškoti naujo kelio, naujų tikslų.

Žaisdami vaikai daug ko išmoksta – šliaužti ir sėdėti, lipti ir šokinėti, paimti ir numesti, pagauti ir paspirti, šypsotis ir susiraukti, dalintis ir draugauti, mąstyti ir džiaugtis.

Čia savo profesinį kelią pradėjo daug garsių Lietuvos teatro kūrėjų. Po rekonstrukcijos įrengta nauja scena, 120 sėdimų vietų žiūrovų salė.

Po aštuonerių metų vėl susirinkę rekonstruoto Dramos teatro fojė, prie grakščių, savo veidus kaukėmis mįslingai dangstančių bronzinių mūzų, šventės dalyviai džiaugėsi, kad užsitęsusi, daugiau kaip 17 milijonų eurų kainavusi pastatų Teatro aikštėje rekonstravimo epopėja pagaliau baigta.

„Jei tu gyvas – atplauk balta pieno puta, jei negyvas – juoda kraujo puta.“ Kad šiuos žodžius įmanoma ir sušokti, prieš pusę amžiaus įrodė Eduardo Balsio baletas „Eglė žalčių karalienė“, o netrukus tuo įsitikinsime dar kartą.

Klaipėdos dramos teatras taps unikaliu ir kol kas moderniausiu teatru Lietuvoje pirmiausia dėl elektroakustinės garso architektūros.

Spektaklių pritaikymas žmonėms su negalia, padeda ne tik neįgaliesiems, bet ir sveikiesiems, nes bet koks susidūrimas, įsijautimas į kito būseną primena apie vertybes, kurios neretai yra pamirštamos.

Teatro primygtinai raginama, sukaktuvininkė sutiko ištraukti į dienos šviesą savo scenografijos eskizus, plakatus, popieriaus plastikos darbus, drobes, lėles ir dar šį bei tą. Iš šios žanrinės įvairovės susiformavo keturios skirtingos parodos.

Audronis Liuga pabrėžė, kad teatrų meno vadovo pareigos – didžiulė sisteminė valstybės problema. „Nėra apibrėžta meno vadovo pozicija. Ji praktiškai prilyginta valytojo pareigoms“.