Ažiotažas išties didžiulis. Žmonės pasiilgo teatro erdvių, kuriose nesilankė aštuonerius metus. Prognozavome, kad kažkas panašaus įvyks ir lankytojai ateis nė nesirinkdami spektaklių.

„Ir dar, teatre turi kvepėti, kaip sakau, ne barščiais, o sėkme. Tuomet galėsime pasiekti tikslo, kad į teatrą sugrįžtų šlovė“, – įtikinamai kalbėjo Linas Marijus Zaikauskas.

Kolektyvas Bolonijoje dirbs su naujausia Mariaus Ivaškevičiaus pjese „Masara“ ir mėgins įsivaizduoti itališkąjį „didžiojo blogio“ atitikmenį.

Kiek sukurta meno kūrinių, kuriais menininkas stengiasi atkreipti į save dėmesį. Ne save realizuoti, ne atkreipti dėmesį į svarbų klausimą, bet tapti žinomas. Apie idėjinę vertę čia nėra ką kalbėti.

Pastatyti „Karalienę Luizę“ atnaujinto teatro scenoje buvo sena teatro vadovo Gedimino Pranckūno svajonė. Klaipėdos dramos teatras įvykdė jo valią.

Teatrą laikau meno disciplina, atliekančia socialinį vaidmenį. Todėl negalime būti nejautrūs nuolat kintančiam pasauliui – formos ir turinio prasme.

Spektaklio kūrėjai klausia, ar mes savo kasdienybėje patys nesusikuriame aklųjų dėmių, lemiančių tokį mūsų tikrovės matymą, kuriame atsispindi tik tai, ką norime matyti.

Vienu svarbiausių įkvėpimo šaltinių tapo teatrologės Gražinos Mareckaitės knyga „Šiapus ir anapus Vilniaus vartų“, kurioje skelbiami autentiški autorės pasakojimai apie gyvenimą prieškario ir pokario Vilniuje.

Teatro repertuaro formavimo politikoje, Jono Sakalausko teigimu, pagrindinis dėmesys turėtų būti skiriamas meninei kokybei ir šiuolaikiškumo aspektams, taip pat turi vykti aktyvi projektinė veikla.