Skeptiškai nusiteikusieji lėlių teatro suaugusiems atžvilgiu turėtų nepraleisti retos progos išvysti lėlininkus iš užsienio, kur toks teatras jau seniai laikomas ne vien vaikiška pramoga.

Spektakliui „Contemporary?“ susibūrę scenos menininkai šįkart imasi vestuvių temos. Nes pajuto, kad viskas, kas su šiuo neišvengiamai sureikšmintu įvykiu yra susiję, „užsėda“ jų kasdienybę.

Jokių išrinktųjų. Jokių socialinių klasių. Jokių diktatūrų. Kuo vienas žmogus yra geresnis už bet kokį kitą žmogų? Ir kokia valstybinė institucija gali apie tai spręsti?

O apie vertinimus „ryškiausias“, „įdomiausias“, „talentingiausias“ Dainius Gavenonis sako: “Tai praeinantys dalykai, ypač teatre. Kiekvieną dieną teatras prasideda nuo nulio”.

Neringos Varnelytės ir Vitalijos Mockevičiūtės kuriamas spektaklio scenarijus paremtas dviejų seserų rašytojų biografiniais faktais ir kūrybos ištraukomis.

Įstatymo projekte atsisakyta pirminio siūlymo įteisinti terminuotas darbo sutartis teatrų ir koncertinių įstaigų darbuotojams.

Kenzo Kusuda teigia, kad ne tik mes stebime ir žiūrime, bet ir stalas ar senovinė kėdė stebi mus, kvėpuoja ir pasakoja savo istoriją, kurią turi išgirsti šokėjai ir perduoti žiūrovui.

Teatro kritikė iš Lenkijos Anna Roza Burzynska apie „Didvyrių aikštę sakė: „Labai įdomu matyti Lupą, kurį mes pažįstame kaip teatro talentą, analizuojantį santykius tarp žmonių, šeimos krizes, tačiau Vilniuje jis prabilo ir apie politiką.“

Puoselėjant privačios mecenatystės tradiciją, premijų steigėjai yra privatūs asmenys bei LNOBT paramos fondas „Orfėjaus lyra“.