Konkurse į Lietuvos rusų dramos teatro vadovus nė vienas iš penkių pretendentų nesurinko minimalaus balo.

Jo balsu, kurio tembras tenorams tapo tarsi etaloniniu, gėrėjomės 60 metų – nuo 1957-ųjų pavasario.

Šėtono juk nesuvaidinsi be energijos. Šėtonui nuolat tenka spinduliuoti koncentruotą ironiją ir sarkazmą.

Nesinorėjo, kad gimtų vienkartinis proginis kūrinys, kuris jau kitą sezoną būtų priverstas trauktis iš repertuaro.

Tai galimybė plėsti pažintis ir kartu kurti. Kūrybinės dirbtuvės yra tapusios pagrindine festivalio ašimi.

Geriau girdėti įvairius atsiliepimus, nei negirdėti nieko. Grįžtamasis ryšys yra reikalingas kūrėjui.

Tai – antrasis kartas teatro dailininko karjeroje, kai scenoje tenka nuosekliai atkurti konkretų architektūrinį objektą.

Nėra taip, jog spektakliai ima ir lengvai išeina. Net suvokus, jog tai turi atsitikti, lieka emocinis prisirišimas.

Žmonių ar tautų neteisiu, bet mes privalome pripažinti, kokios pasekmės buvo po to, kai prisitaikėm.