Kinijos Didžiajame teatre Šanchajuje klaipėdiečiai parodys vieną ryškiausių šių metų savo premjerų – Eimunto Nekrošiaus „Kalės vaikus“.

Kokia tai muzika? Jei atvirai – aš nė nežinau. Niekada nebandžiau priskirti jos kokiam žanrui, tiesiog sėdu ir groju.

Netrukus griūsiančių teatro sienų įvaizdžiai – paskutinis sezono simbolis.

Nors šiuolaikinio cirko kūrėjų čia kol kas nėra daug, LŠIC pasiryžęs ieškoti naujų būdų šiai sričiai vystyti.

Pastaruoju metu kreipėme žvilgsnį į žiūrovus. Šiemet nutarėme atsigręžti į sceną, į tuos, kurie joje veikia, į tai, kokias emocijas jie mums perduoda.

Spektaklio turinys sutampa su konkrečia mūsų situacija: politine, dvasine, kultūrine.

Kai Mariaus Repšio Vandalas po kelių valandų pervargimo scenoje stabteli ir pasako „Aš menininkas, tuo viskas ir pasakyta“, žiūrovai nuščiūva.

Kai šlapi plaukai dengia tavo veidą, o kūnas jaučia permirkusių drabužių svorį, esi visas šlapias ir fiziškai išsekęs – apsimetinėti niekaip neišeitų.

Pjesė ne apie laimę banaliąja prasme, bet apie takų, visiškai fiktyvų, kažkieno sugalvotą ir primestą laimės faktorių.