Šią savaitę pasirodęs naujasis 96 puslapių „Teatro žurnalo“ numeris pasakoja apie žmones, turinčius savo teatro idėją.

Spektaklyje beveik nekalbame, tad sukūrėme specialią garsinę aplinką, kuri visam pasirodymui prideda papildomą vaizduotės sluoksnį.

Savo spektakliais užauginęs ne vieną žiūrovų kartą, Keistuolių teatras iki dabar išsiskiria savita teatrine kalba ir autoironišku požiūriu.

Ilgai analizavome įdomų faktą – kiekvienas galime jaustis sugniuždytas iki tam tikro taško, kurį priėję vieni nusprendžia žudyti, o kiti atsitraukia.

Turime žiūrėti į vaikus rimtai – netikiu, kad jiems skirtas menas privalo būti mielas, gražus, nepaliaujamai linksminantis.

Novelės atsiskleidžia per pagrindinę veikėją Konstanciją, kuri spektaklyje net nepasirodo. Konstancija yra atstumtumo ir vienišumo, nematomo žmogaus metafora.

Spalvinga liudijimų mozaika sugulė į ryškų išskirtinės Vaclovo Daunoro – dainininko, artisto, pedagogo, žmogaus – asmenybės portretą, nutapytą su meile ir supratimu.

Menininkas nufotografavo 38 aktorius, tačiau dėl vietos teatro fojė stokos, jam teko atrinkti 15 portretų.

Žvilgsnis į individo ir kartu visos tautos siekį besąlygiškai būti savimi ir laikytis neprimestų nuostatų bei vertybių.