Mindaugas Klusas
Vilniuje visą savaitę vyko Europos teatro mokyklų festivalis „Dekalogas - Dialogas". Čia susidūrė skirtingos tradicijos, kartos ir žvilgsniai, klausiantys, kokia ateitis laukia teatro kūrėjų?
Jaunieji teatralai iš Prancūzijos, Italijos, Vokietijos ir Lietuvos sostinės Menų spaustuvėje, Vilniaus teatre „Lėlė" ir Lietuvos valstybiniame jaunimo teatre pristatė Dekalogo tema sukurtus spektaklius, dalyvavo užsienio ir mūsų šalies dėstytojų seminaruose.
Rengtos kultūros ir švietimo politikų, filosofų, menininkų diskusijos apie dabartinę Europos teatro padėtį. Atrodytų, ji visur šiek tiek skirtinga, tačiau su nerimu pastebimas vienas bendrumas - vartotojų kultūros skverbimasis.
Kvietimas priimtas
Šią vasarą režisieriaus Gintaro Varno vadovaujamas teatras „Utopija„, kurį sudaro Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) magistrantai, aplankė Liono, Strasbūro, Milano ir Frankfurto aukštąsias teatro mokyklas, domėjosi jų veikla, mokymo programomis ir susirado daug draugų. Svečiai rodė šeimininkams spektaklį „Dekalogas“ ir skatino dialogą - siūlė Dešimties Dievo įsakymų temą atskleisti naujuose darbuose ir atvežti juos į Vilnių. Kvietimas buvo priimtas.
Festivalis „Dekalogas - Dialogas„ pradėtas režisūriniu aktoriaus Vainiaus Sodeikos debiutu „Pamišėlio užrašai“. Stebėti vieno aktoriaus spektaklį į Menų spaustuvės Kišeninę salę daugiausia rinkosi jo senieji ir naujieji bičiuliai - Vilniuje viešinčių teatro mokyklų studentai. Vėliau atėjo jų eilė kilti į sceną. Per pirmąsias festivalio dienas savo darbus parodė Strasbūro nacionalinio teatro Aukštosios dramos meno mokykla, Milano dramos akademijos, Frankfurto aukštosios muzikos ir teatro mokyklos trupės. Vienas baigiamųjų tarptautinio renginio akcentų buvo penktadienį ir šeštadienį Menų spaustuvėje pristatytas Liono nacionalinės teatro meno ir technikos mokyklos studentų bei dėstytojų bendras kūrinys „Dekalogas". Tai lyg dešimt trumpučių pjesių, išsirikiuojančių pagal Dievo padiktuotą tvarką. Per spektaklį aktoriai keliavo iš vieno pasaulio į kitą, šnekėjo kūno kalba ir lėlėmis, kūrė komišką, net makabrišką atmosferą.
Reikia permainų
Teatro „Utopija„ režisierius G.Varnas ir direktorė Giedrė Kabašinskienė sumanė šį projektą norėdami įveikti mokyklos izoliaciją, užmegzti naujų ryšių, palyginti mūsų ir kitų valstybių teatro tradicijas. „Tikiuosi pamatyti mokyklų skirtumus: vaidybos, stiliaus, žanrų, taip pat „senųjų“ Vakarų ir Vidurio Europos mąstymo ypatumus. Projektas turėtų būti labai vertingas ir jauniesiems teatro teoretikams, kuriuos ugdo LMTA„, - LŽ savaitės pradžioje sakė G.Varnas. Festivalio rengėjai tikino, kad bemaž vienintelei aktorius rengiančiai Lietuvos aukštajai mokyklai reikia permainų. „LMTA studentai muzikai daug bendrauja su bičiuliais visame pasaulyje, o Teatro ir kino fakultetas - uždaras, iki šiol mažai domėjosi tokiais ryšiais“, - kalbėjo G.Varnas. Sceninė kūryba iš esmės yra žodžio menas, tad informacijos apykaitai, kitaip nei muzikos pasaulyje, dažniausiai kliudo kalbinės kliūtys.
Tiek Lietuvoje, tiek užsienyje teatro gyvenimą atakuoja vartotojų kultūra. Su nerimu apie tai kalba ir į festivalį atvykę teatro mokyklų pedagogai. Pasak G.Varno, Lietuvoje suvešėjęs komercinis teatras baigia užgožti sąžiningos, probleminės kūrybos iniciatyvas. „Iki šiol neatsakyta, kam LMTA rengia jaunuosius aktorius? Komerciniams teatrams?„ - šūktelėjo režisierius. Jo manymu, akademijos modelis, nors ir paveldėtas iš sovietinių laikų, nėra prastas. Tačiau laikai keičiasi ir ima stigti gaivaus vėjo. „Šiuo projektu jam ir atveriame langus. Mūsų studentai pamato, kaip dėstoma ir studijuojama užsienyje, o šią savaitę gali įvertinti ir palyginti viena tema pastatytus spektaklius“, - aiškino G.Varnas.
Teatre - inžinieriai
Festivalio rengėjų aplankytos užsienio mokyklos išleidžia visą teatro specialistų „komplektą„: aktorius, režisierius, scenografus, butaforus, kostiumų dailininkus, dramaturgus, administratorius. O Lietuvoje aktoriai ir scenografai ugdomi atskirose aukštosiose mokyklose. Scenos šviesų dailininkų ir garso režisierių LMTA išvis nerengia. „Tai nėra gerai. Juk atskirų specialybių studentai turi nuolat bendrauti, keistis idėjomis. Dažniausiai teatro technikai - fabrike darbą praradę inžinieriai, - šmaikštavo G.Varnas. - Žinoma, iškart visko nepakeisi, tačiau apie tai reikia nuolat kalbėti.“
Kaip teigė G.Kabašinskienė, užsienio mokyklose statyti baigiamuosius darbus kviečiami net keli režisieriai. „Šitaip studentai susipažįsta su skirtingu braižu, darbo metodais. Kodėl nepasekus tokiu paprastu pavyzdžiu, užuot ėmusis nesuprantamų reformų?" - klausė ji.
Per festivalį „Dekalogas - Dialogas„ vyko ir seminaras dramaturgams. Jų Lietuvoje taip pat nerengiama. „Vis dėlto dramaturgija yra amatas. Mūsų šalyje ji laikoma dideliu menu, bet reikia išmokti ir amato dalykų“, - įsitikinęs G.Varnas.
Margaritos linijos
Ketvirtadienį Menų spaustuvėje „Utopijos„ teatras rodė „Dekalogą“, o penktadienį atėjo eilė Vido Bareikio „Vakarui su knyga„. Spektaklyje, sukurtame pagal Michailo Bulgakovo romaną „Meistras ir Margarita“, vaidina pats režisierius ir jo bendrakursė Indrė Lencevičiūtė. „Iš pradžių norėjau kurti monospektaklį, bet pamatęs „Margaritos linijas„ pamaniau, kad reikia partnerės“, - sakė V.Sodeikos kolega. Kodėl darbą pavadino „Vakaras su knyga„? Vienas akademijos dėstytojas esą išreiškęs dvejonę: „Ar ne per smarkiai užsigriebei? Ar nevirs šis spektaklis dar vienu vakaru su knyga?“ Jaunasis kūrėjas tarė sau: „Dar pažiūrėsim...„, ir užsispyręs ėmėsi kūrybos. O spektaklį taip ir pavadino - „Vakaras su knyga“.
Per vasaros keliones V.Bareikiui susidarė įspūdis, kad užsienyje matytas teatro pasaulis nuo lietuviškojo skiriasi tik dydžiu. „Vilniaus teatro visuomenę sudaro pusė tūkstančio žmonių, o, pavyzdžiui, Italijos - keturiskart daugiau. Tačiau ir ten, ir čia žiūrovų būrys yra ganėtinai uždaras", - teigė V.Bareikis. Kai užsienyje sutiktus žmones pasitiko oro uoste, aktorius pajuto, kad jie visi jau tapo vienos bendruomenės nariais.
Aplodismentų liūtis
Tiek V.Sodeikos, tiek V.Bareikio spektakliai, taip pat viso „Utopijos„ teatro kurtas „Dekalogas“ sukėlė tikrą susižavėjimo audrą. Žiūrovai, kurių daugumą sudarė užsienio teatro mokyklų studentija, palydėjo lietuvaičius ilgais plojimais ir niekaip nenorėjo paleisti jų nuo scenos. Nuogąstauta, kad publika nesupras „Dekalogo" teksto. Tačiau žiūrovų reakcija po spektaklio tiesiog pribloškė festivalio rengėjus - plojimais jie penkis ar šešis kartus kvietė aktorius sugrįžti į sceną.
Jaunieji lietuvių aktoriai kartu su dėstytojais ir studentais iš užsienio mokėsi skirtingų „teatro kalbų„. Bet šio to išmokė ir atvykėlius. „Lietuviai mums tapo ryžto, ištvermės ir atsparumo pavyzdžiu. Ekonomikos krizė palietė Prancūzijos teatrą ir, be abejo, jauniausius jo kūrėjus. Tačiau kai susipažinau, kokiomis sąlygomis ir pastangomis kuria teatrą lietuviai, supratau, kad mums daug ko reikia iš jų pasimokyti“, - kalbėjo Strasbūro nacionalinio teatro Aukštosios dramos meno mokyklos studijų direktorė Dominique Lecoyer.
