Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre (LNOBT) po ilgesnės pertraukos diskusijoms vėl renkasi Lietuvos ir užsienio operos kritikai: rugsėjo 12-ąją juos sukvietė XII tarptautinė operos kritikų konferencija „Istorinė opera kaip dienos aktualija – ar tai įmanoma?“. Iš keturių valstybių susirinkę lektoriai diskutavo apie istorines operas ir svarstė, kaip jų pastatymai perteikia kūrėjų požiūrius į praeitį ir politinę ideologiją.
Svarbiu konferencijos temos pretekstu tapo LNOBT sezoną atidariusi premjera – Amilcareʼės Ponchielli opera „Lietuviai“. Britų operos kritikas, įtakingo žurnalo „Opera“ vyriausiasis redaktorius Johnas Allisonas atsigręžė į šios operos libreto pagrindu tapusio „Konrado Valenrodo“ autorių Adomą Mickevičių ir pabrėžė, kad A. Ponchielli opera „Lietuviai“ yra vienintelis iki šiol matomas žymaus rašytojo kūrybos atspindys pasauliniame operos repertuare: „Palyginti su A. Mickevičiaus paminklais įvairiuose miestuose, nuo Minsko iki Paryžiaus – nepamirštant Vilniaus, Lvivo ir Lenkijos miestų, opera „Lietuviai“ galbūt nėra taip plačiai žinoma, tačiau kaip de facto nacionalinė Lietuvos opera ji išlieka vieninteliu matomu jo operiniu paminklu“.
Muzikos ir operos kritikė Živilė Ramoškaitė apžvelgė 1874 m. kovo 7 d. Milano operos teatre „La Scala“ prasidėjusią permainingą šios operos pastatymų istoriją. Nors LNOBT scenoje „Lietuviai“ pirmąkart nuskambėjo 1991 m., tai tebuvo Čikagos lietuvių operai sukurtas ir trumpam į Vilnių atvežtas pastatymas. Pirmąjį LNOBT scenai ir repertuarui skirtą „Lietuvių“ pastatymą Vilniuje šį rudenį įgyvendino Argentinos režisierius ir dailininkas Hugo de Ana.
Klasikos ir šiuolaikinių operų konkurencija
Dr. Lauma Mellēna-Bartkeviča iš Latvijos Jazepo Vytuolo muzikos akademijos pateikė Latvijos kompozitorių sukurtų istorinių operų pavyzdžių. Tai – mitinio siužeto Alfredo Kalninio „Baniuta“ (1920), Martino Jansono „Tobagas“ (1930), įkvėptas Kuršo ir Žiemgalos kunigaikštystės kolonijinių avantiūrų, Kristapo Petersono „Michailas ir Michailas žaidžia šachmatais“ (2013), prikėlęs Latvijos šachmatų didmeistrio Michailo Talio dvikovą dėl pasaulio čempiono titulo su Rusijos šachmatininku Michailu Botviniku, Holokausto įvykius menanti Arturo Maskato „Valentina“ (2014) ir Eriko Ešenvaldo „Užmūrytoji“ (2016) apie Latvijos nacionalinės bibliotekos pastato statybą.
Italijos nacionalinės muzikos kritikų asociacijos atstovė Monika Prusak teigė, jog Italijos teatruose pagal operų pastatymų skaičių nepralenkiamais autoriais vis dar išlieka Giuseppe Verdi ir Giacomo Puccini. Nepaisant muzikinės kalbos atsinaujinimo XX amžiuje, neišvengiamai paveikusio ir muzikinį teatrą, publika ir toliau mieliausiai renkasi jai gerai žinomas bel canto melodijas. Viena iš paskatų 1986 m. įkurti Italijos nacionalinę muzikos kritikų asociaciją, teikiančią prestižinę Franco Abbiati premiją klasikinės muzikos ir operos srityje, buvo siekis palaikyti profesionalumo kartelę ir atremti stiprėjančią „kritikos kritiką“.
Gera recenzija – kas tai?
Teatro kritikos tyrinėtojas, Vilniaus universiteto ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorius, Lietuvos kultūros tyrimų instituto mokslo darbuotojas Martynas Petrikas pateikė istorinę teatro kritikos vaidmens pokyčių apžvalgą. Pasak jo, kritikos aukso amžiumi buvo XIX šimtmetis, kai kritiko žodis galėdavo iškelti arba sužlugdyti. Mūsų laikais kritikos autoritetas išsisklaido: „Tinklaraščiai ir socialiniai tinklai leido auditorijai tiesiogiai dalyvauti kritiniame diskurse, perleisdami vertinimo galią platesnei visuomenei. Be to, instituciniai veikėjai (kuratoriai, festivaliai, finansavimą teikiančios organizacijos ir pan.) įgijo didesnę įtaką nustatant meninę vertę, tuo iš dalies perimdami tradicinių recenzentų funkcijas“, – pabrėžė M. Petrikas.
Konferenciją „Istorinė opera kaip dienos aktualija – ar tai įmanoma?“ užbaigė jos dalyvių diskusija, kurią moderavo muzikologė Beata Baublinskienė, konferencijos programos sudarytoja. Diskusijos pradžioje konstatuota, kad opera – bene pats politiškiausias menas (pasak J. Allisono), o vadinamieji istoriniai siužetai dažniausiai būdavo ir yra pasitelkiami kaip priemonė įtvirtinti operos sukūrimo, o dažnai ir pastatymo, laikmečio ideologiją (L. Mellēna-Bartkeviča). Per praeities įvaizdžius perteikiamos aktualios idėjos. Tad koks čia kritikos vaidmuo? Kritikas kaip srities ekspertas gali padėti publikai „dešifruoti“ kūrinį (M. Prusak). Susiskaldžiusių pasaulėžiūrų pasaulyje toks reiškinys, kaip „visiems žinomi dalykai“, jau nebeegzistuoja, todėl menas vis dažniau virsta „švelniosios galios“ forma (M. Petrikas), naudojama tam tikram istoriniam naratyvui kurti.
Taigi – ką šiandien galėtume pavadinti gera recenzija? Tikriausiai tai, kas skaitytojui ar klausytojui kelia susidomėjimą (Ž. Ramoškaitė), o ne vien tik vertina.
LNOBT informacija
