Natalija Kondrotienė
Ilgametė Šiaulių dramos teatro aktorė Olita Dautartaitė 70-mečio proga iš Kauno į Šiaulių sceną grįžo nusilenkti žiūrovams, apkabinti kolegas, pasivaikščioti po Šiaulius, kuriuose gyveno trisdešimt dvejus metus. Aktorę gyvenimas yra nuolat įtraukęs į įvykių verpetą: neįprasta vaikystė, teatro gyvenimas, Sąjūdžio metai, pamokos jaunimui, trečioji santuoka.
Atiduoti save
- Septyniasdešimtojo jubiliejaus proga vakar Šiaulių žiūrovus palepinote spektakliu „Plieninės magnolijos". Balandžio 19 dieną Kaune vaidinsite monospektaklyje pagal Icchoko Mero apsakymą „Tūkstantis, tūkstantis, tūkstantis mylių". Pasiruošimas jubiliejui Jus vargina ar suteikia energijos ir džiaugsmo?
- Šiuo metu atima, nes be visų organizacinių rūpesčių, truputį sirguliuoju. Tad reikia suimti save į rankas, sutelkti mintis ne į ligą, o į repeticijas, teksto kartojimą. Tam, kad scenoje su žiūrovais išgyventum spektaklį, reikia nemažai pasiruošti.
Kai ėmiau galvoti, kaip minėsiu jubiliejų, negalėjau nepagalvoti apie šiauliečius teatro kolegas, savo žiūrovą, draugus ir pažįstamus, su kuriais norėjau dar kartą susitikti, pabūti scenoje.
Tos teatro nutrintos grindys, užkulisiai, grimo kambario stalelis, išėjusių kolegų atminimas... Viduje viskas supulsavo. Nostalgija praėjusiems laikams pastūmėjo sugrįžti į Šiaulius su spektakliu. Nors jau vieną kartą buvau atsisveikinusi.
Atėjau su gerąja energija, nes labai norėjau dar kartą pamatyti savo žiūrovą. Tai lyg paskutinis nusilenkimas saviems. Savam miestui, savam žmogui.
- Šiauliuose dirbote ir gyvenote per tris dešimtmečius, tačiau prieš penketą metų sugrįžote į gimtąjį Kauną. Ar jaučiate nostalgiją Šiaulių miestui?
- Į Šiaulius atvažiuoju retai, tačiau labai noriai. Čia gyvena duktės šeima. Čia gyvena mano daktarai, dvasiškiai, žiūrovai, pažįstami, draugai. Turiu savas tradicijas: visuomet užsuku į Katedrą, Jėzuitų bažnyčią, pasėdžiu mielose kavinukėse su draugais, pavaikštau po bulvarą.
Mane jau įtraukė gyvenimas Kaune, tačiau, būna, pagaunu save galvojančią apie Šiaulius. Su ramybe ir gerumu pasvajoju pabūti teatre, senosiose miesto kapinėse. Bet tai nesukelia skausmo, veikiau geras emocijas. Teatras prilygsta narkotikui. Maniau, jog skirsiuosi su juo sunkiai, be jo negalėsiu. Tačiau turiu daug veiklos ir liūdėti nėra kada.
- Į kokių darbų verpetą įsisukote?
- Skaitau poeziją, kartu su rašytojais rengiame knygų pristatymus, koncertus, esu Marijos radijo savanorė. Poezijos pavasariai, Druskininkų rudenys. Ne tik pati dalyvauju, bet ir lankausi renginiuose Maironio, Vaižganto muziejuose, Menininkų namuose, bibliotekose, filharmonijoje, teatre.
Tai yra mano gyvenimas - mano oras, vanduo ir saulė. Kartais atrodo, kad galėčiau nebevažiuoti po Lietuvą su skaitymais, koncertais, nes reikia daug sukaupties. Atiduodi savo energiją žmonėms, bet išeini į sceną ir jauti, kaip klausytojas tave apkabina.
Duotas laikas
- Buvote viena iš Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio organizatorių Šiauliuose, Šiaulių sąjūdžio tarybos narė. Kokia to laikmečio dvasia vienijo bendraminčius, kaip Jūs prisijungėte prie Sąjūdžio?
- Čia reikia filosofo ar poeto išraiškos, kad apibūdintų tą dvasinę būseną, tą perėjimą iš vieno pasaulio į kitą, laisvo žmogaus orumo kūrimą, savos valstybės pripažinimą. Tai reikia jausti, tame reikia gyventi.
Buvo kažkas nepaprasto - ėjimas į laisvę. Į to laikmečio įvykius nebuvo galima neįsilieti. TAU duotas šis laikas, tokios aplinkybės. TU gali kažką pakeisti. Esu dėkinga likimui ir Dievui, kad toks laikotarpis mano gyvenime buvo.
Pagalvoju, kad Sąjūdžio laikotarpiu nei kažkokių pogrindinių dalykų darėme, nei smarkiai rizikavome: mes nebuvome tokie, kaip N. Sadūnaitė, kai kurie vienuoliai, kunigai, kuriems svarbiausia buvo laisvė ir tikėjimas, arba kitu atveju - nebuvimas. Mums tik reikėjo būti vieningiems ir susitelkusiems.
- Kokią situaciją matote šiandien?
- Pakilimas negali tęstis visą laiką. Tokio jausmo, kaip buvo Sąjūdžio metu ir negali būti - gyvenimas eina toliau. Gal ir ne viskas dabar yra taip, kaip mes norėtumėme, gal ne taip, kaip galėtų būti Lietuvoje, gal ne taip turėtų elgtis mūsų aukščiausieji tarnai, bet dabar yra šitaip.
Vienybė tapo padrika. Pakirstas pasitikėjimas tiesa ir teisingumu. Tačiau neabejoju, kad, jei reikėtų, vėl visi susikibtume rankomis, vėl būtume vieningi.
Pasigesta vedlio
- Dažnai skaitote poeziją jaunimui mokyklose, bibliotekose, Kauno kolegijoje turėjote teatro studiją, susiduriate su jaunu žmogumi kiekvieną dieną. Koks jis?
- Sutinku nemažai puikaus jaunimo, turinčio aukštus idealus, tvirtus krikščioniškus pagrindus. Yra ir nihilistų, nesuvokiančių, jog reikia tarnauti savo kraštui ir žmonėms. Jaunimą reikia mokyti ir vesti. To tikrojo vedlio šiais laikais labai trūksta.
Mokyklos, universitetai turi ne tik į specialybes orientuotis, bet ugdyti lietuvio tapatybę, sudėti pamatines žmogaus, piliečio vertybes.
Penketą kartų buvau Amerikoje gastrolėse ir mačiau, kaip stengiamasi ugdyti lietuvių jaunimą. Įsteigtos lituanistikos mokyklos, veikia bendruomenės.
Los Andželo lietuvių bendruomenė išlaikė lietuvybę ir per dramos sambūrį, nes pusę amžiaus statė tik lietuvių dramaturgiją. Vasarą dažna šeima veža savo vaikus ir anūkus į Lietuvą. Ne visi išvažiavo sotaus kąsnio, ne visiems lengva be Tėvynės.
Nėra amžiaus ribų mylėti
- Kalbate, kad neretoje šeimoje trūksta įsiklausymo, vertybių kūrimo, o kaip yra jūsų šeimoje?
- Aš - keisto likimo vaikas. Našlaitė. Mano mama mirė, kai buvau pusantrų metų. Tėtis buvo Lietuvos karininkas, prasidėjus okupacijai, jis turėjo pasitraukti. Mane augino teta, todėl man svarbiau yra giminė, gentis, jos tradicijos.
Man labai brangūs natūralūs kaimo žmonės, iš jų susikroviau savo gyvenimo pradžios ir net teatrinę vertybių skrynią. Sukauptą patirtį ir tradicijas perduodu savo šeimai, tačiau, manau, atiduodu ne tiek, kiek turėčiau. Teatrui savęs atidaviau daugiau negu dukrai. Bet esu tikra, jog žmogiškąsias vertybes duktė, žentas ir anūkas turi tinkamas.
- Aktorės talentą realizuojate, turite puikią šeimą. Bet ar jaučiatės laiminga moteris?
- Prieš dvejus metus mirė mano vyras fotografas Narcizas Freimanas. Nors visą mūsų santuokos laiką mes gyvenome atskirai - jis Kaune, aš Šiauliuose, tarp mūsų buvo ypatingas dvasinis ryšys, artumo jausmas. Užtekdavo žinoti, kad tas artimas žmogus kažkur yra. Ir tu esi jam reikalinga.
Netekusi jo, smarkiai įkritau į sielvarto liūną, bet netrukus sutikau tokį pat našlį, kaip ir aš. Jis ateidavo į mano literatūros vakarus, o viename jų mes įsikalbėjome.
Po to išvykau į Ameriką, o parskridusi pasijutau blogai. Gydytojai užfiksavo prieširdžių virpėjimą. Ir šitas žmogus neįtikėtinai atsidavusiai manimi rūpinosi. Man tai buvo ypatingai netikėta.
Praėjusių metų lapkričio 17 dieną mes su juo buvome prie altoriaus. Va ir dabar, kol buvau repeticijoje teatre, manęs laukia pas dukrą namie. Labai geras jausmas. Ne tik kaip žmogui, bet ir kaip moteriai.
Esu laiminga. Nėra amžiaus ribų mylėti ir būti mylimai. Tegul likimas visiems atsiunčia tokius susitikimus, tokius potyrius, tiek džiaugsmo. Nors nebuvo net minties dvelksmo, kad man dar gali taip nutikti.
