Netekome talentingos aktorės, nuostabaus žmogaus.
Pirmąją pavasario dieną po ilgos ir sunkios ligos mus paliko Klaipėdos dramos teatro aktorė Valentina Leonavičiūtė-Gustaitienė.
Apie Dramos teatro aktorę Valentiną Leonavičiūtę teatro kritikė Gražina Mareckaitė kadaise sakė - atrodo, kad šios aktorės neveikia žemės trauka. Visada užburianti ir pavergianti, ką ji bevaidintų, pilna gyvybės ir lengvumo. Matant ją scenoje visąlaik atrodė, kad vaidyba iš jos nereikalauja jokių pastangų - viskas jai pavyksta tarsi savaime, mocartiškai lengvai.
Tik artimesni žmonės žinojo - Valentina, arba Valytė, kaip ją vadino draugai, sunkiai serga.
Ši trapi moteris buvo dangaus apdovanota ne tik didžiuliu talentu, bet ir neįtikėtina dvasios stiprybe - niekas iš jos lūpų nėra išgirdęs skundų ar pasidejavimų. Net sirgdama ji sugebėjo savo ligą nuleisti juokais, guosti ir raminti kitus, silpnesnius.
Išėjo gražus ir geras žmogus - tikras ir talentingas. Tokių pasaulyje nedaug.
Didžiulė netektis mums visiems - artimiesiems, sūnui Lukui, anūkams Žygimantui ir Ryčiui, seseriai Janinai, kolegoms aktoriams. Visai Lietuvai.
Ilsėkis ramybėje, mieloji.
Atsisveikinimas su Velione vyks Klaipėdos dramos teatre (Teatro g. 2, įėjimas nuo Žvejų g.) kovo 3 d. nuo 15 val. Karstas išnešamas kovo 4 d. 12 val. Velionė bus laidojama Lėbartų kapinėse.
Kovo 4 d. 8 val. Kristaus Karaliaus bažnyčioje (Bokštų g. 10, Klaipėda) už Velionę bus laikomos mišios.
Valentina Leonavičiūtė gimė 1946 m. birželio 1d. Kaišiadorių apskr. Kruonio miestelyje. 1967 m. baigė Lietuvos valstybinės konservatorijos teatrinį fakultetą. Nuo 1967 m. - Klaipėdos dramos teatro aktorė. 1976 -1991 m. Valentina Leonavičiūtė dėstė vaidybos ir režisūros pagrindus Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetuose, 1991- 2006 m. Klaipėdos universitete.
Aktorės kūrybinėje biografijoje - per šimtą vaidmenų. Maša (G.Mamlinas „Ei, drauguži, sveikas"), Pegė (Shelagh Delaney „Įsimylėjęs liūtas"), Elzbieta (Juozo Grušo „Barbora Radvilaitė") Danielė (M. Fermo „Durys pyška"), Veronika (Viktoro Rozovo „Amžinai gyvi") - tai tik mažytė dalis aktorės pirmojo ir antrojo kūrybos dešimtmečio vaidmenų, kurie brandino ją ir tą vidinį švytėjimą, visu ryškumu sutviskusį vėliau, sukūrus Katriną (Bertolto Brechto „Motušė Kuraž"), Aną (Maksimo Gorkio „Dugne"), po sceną skraidančią, tarsi žemės trauką paneigusią Bobelę Skiedrelę (Viktoro Merežko „Proletarinis laimės malūnas"), visą puokštę vėlesnių skirtingiausių personažų - Juokdarys (Luigi Pirandello „Henrikas IV"), daugelį metų vaidintas Mažylis (Astridos Lindgren „Mažylis ir Karlsonas, kuris gyvena ant stogo"), Daša (Aleksandro Kopkovo „Dramblys"), Ksantipė (Stefano Canevo „Paskutinė Sokrato naktis"), Mamytė (Sauliaus Šaltenio „Jasonas"), Ponia Brigita (Heinricho von Kleisto „Sukultas ąsotis"), Ponia Smit (Eugene´o Ionesko „Plikagalvė dainininkė"), Saša (Amtono Čechovo „Nebaigta pjesė"), Mamytė (Mariuso von Mayenburgo „Šaltas vaikas"), net penki vaidmenys Miro Gavrano „Viskas apie moteris" spektaklyje, Močiutė Frachlon (Marinos Carr „Mėja"), daugybė kitų tragiškų ir komiškų personažų.
Valentina Leonavičiūtė apdovanota Klaipėdos miesto savivaldybės ir Lietuvos teatro sąjungos Klaipėdos skyriaus apdovanojimu „Padėkos kauke" kaip Metų aktorė (2006), „Auksiniu scenos kryžiumi" už geriausią Lietuvos teatrinio sezono antraplanį vaidmenį (Močiutė Frachlon Marinos Carr dramoje „Mėja", rež. Gytis Padegimas, 2008), Vyriausybės kultūros ir meno premija (2013).
Klaipėdos dramos teatro inf.
