Paskutinis kalendorinis pavasario mėnuo į Panevėžį atnešė ne tik gaivaus oro gurkšnį, bet ir žinią, kad prasideda visų lauktas Kamerinių teatrų festivalis, kuris šįmet atvertė naują savo gyvavimo lapą ir tapo Panevėžio tarptautiniu mažosios scenos festivaliu „Baltic small“. Anot vieno iš festivalio organizatorių, Panevėžio teatro „Menas“ direktoriaus Anupro Juciaus, gegužės 5-16 dienomis teatro gerbėjai bus kviečiami pirmiausia savo kailiu patirti scenoje gimstančio pasaulio grožį, kelti klausimus „kodėl?“, „ar tai - man?“ bei įsileisti naujus kultūrinius įpročius į savo gyvenimą.
-----
Panevėžio teatro „Menas“ veiklą stebintys teatro gerbėjai jau buvo įpratę prie jūsų tradiciškai organizuojamo Kamerinių spektaklių festivalio. Išaugote šį rūbą ir tapote Panevėžio tarptautiniu mažosios scenos festivaliu „Baltic small“. Kaip viskas vyko?
Šie metai mūsų festivaliui jau yra septynioliktieji. Galbūt su juo nutiko tai, kas nutinka tokio amžiaus žmogui, kai jis atsiduria ties pasirinkimų slenksčiu, vedančiu tolesnio savęs kūrimo link.
Dar 2019 metais, kai teatre pradėjo dirbti nauja komanda, pradėjome ieškoti galimybių auginti taip ilgai miestiečius džiuginusį festivalį. Pirmieji pokyčiai po pandeminės pertraukos įvyko pernai, kai Panevėžio žiūrovams galėjome pristatyti produkciją iš Portugalijos, Lenkijos, Ukrainos ir Lietuvos. Taip šis festivalis tapo tarptautinis. Nors supratome, jog tai turėtų būti vienas iš mūsų tikslų, tačiau konkretaus identiteto paieška kiek užsitęsė.
Drauge su režisiere Monika Klimaite-Dauniene dalyvavome „Baltic current“ platformoje, kurioje rengiamos Estijos, Latvijos, Lietuvos kūrėjams ir prodiuseriams skirtos veiklos ir būtent šios platformos dėka pajutome begalinę, mūsų šalis jungiančią bendrystę: problemos, temos, skonis, minties raiška yra išties artimos tiek kūrybiniu, tiek instituciniu aspektais.
Kadangi esame nedidelis teatras ir mūsų ištekliai yra riboti, ši galimybė - žiūrėti į tai, kas yra arti - pasirodė pati patraukliausia ir prasmingiausia.
Lietuvoje vyksta festivaliai, veikia aktyvios platformos, kuriose yra pristatomos įvairios Baltijos regiono meno sritys, tačiau mes kryptingai norėjome ieškoti galimybių bendradarbiauti su nedidelei kamerinei erdvei skirta produkcija.
Kai jau viskas buvo suplanuota ir liko tik sulaukti atsakymo dėl finansavimo, gimė idėja pervadinti festivalį. Nors tai įvyko gana spontaniškai, besikeičiant paties festivalio idėjai ir formatui, matėme prasmę pakeisti ir pavadinimą - taip nedidelio susirinkimo metu gimė „Baltic small“.
Pavadinimas festivaliui suteikia jaukumo, neformalumo, artumo pojūtį. Būtent tokia yra ir mūsų kryptis - nesiveržiame būti dideli, neturime kolonializmo ambicijų, nes esame tokio dydžio, koks mums tinka.
Jei šia linkme kryptingai judėsime ir toliau, „Baltic small“ gali tapti tarptautiniu mūsų miesto reiškiniu, kuris pasiūlytų plačią programą bei supažindintų visą regioną su miestu ir teatru.
Festivalis organizuojamas jau daugiau nei penkiolika metų, šiuo laiku pristatyta bene pusantro šimto spektaklių, sulaukta tūkstančių lankytojų. Žiūrovai turi iš tiesų didelę pasiūlą ir tampa vis išrankesni. Kuo išskirtinis bus šis festivalis iš iki šiol buvusių?
Anksčiau tai buvo gastrolinis festivalis, kurio programoje buvo rodoma Lietuvos autorių produkcija, taip pat savo balsus atiduodavo komisija, kuri ir išrinkdavo festivalio laureatus.
Neatsisakant imanentinių festivalio principų - jo kameriškumo, tikslų miestui ir žiūrovui - turėjome keisti tam tikras festivalio dalis ir pirmiausia atsisakėme gastrolių formato. Turiu sutikti, jog taip būdavo surenkama gausesnė programa, tačiau mūsų teatras tebuvo gastrolių organizatorius, neturėjęs galimybės rinktis norimos produkcijos. Tai visai neatspindėjo naujos teatro krypties.
Taip pat atsisakėme komisijos. Čia, matyt, yra mano paties nenoras, jog kultūroje vyrautų varžytuvių principai. Šis modelis, kai tam tikra grupė žmonių nusprendžia, kas yra gerai, o kas ne, man atrodo gana archajiškas ir atgraso nuo iniciatyvos, pradangina prasmę, žinant, jog kiekvienas stebintis meninį reiškinį jį patiria savais išgyvenimais, savo žinojimu, tad ir kiekviena patirtis yra individuali. Net ir festivalio šūkis „Mano dydžio festivalis, ateik ir pasimatuok“ yra būtent apie nuomonių formuotojų (nemenkinant jų kompetencijų) atsisakymą bei raginimą kiekvienam susikurti savo patyriminę nuomonę.
Festivalyje bus galima susipažinti ir patirti skirtingą teatrą: vizualųjį, šokio, judesio, psichologinį, muzikinį. Norisi plėsti žiūrovų akiratį, neužgožiant ir neiškeliant kurios nors vienos teatrinės krypties kaip geriausios.
Mes neteigiame, jog žiūrovams būtinai patiks visa festivalio programa, tačiau kiekvienas spektaklis savo formatu, mintimi bus savitas, ypatingas. Vienas iš mūsų pagrindinių siekių yra padėti teatro gerbėjams patirti meną, jo nekritikuoti, o pabandyti suprasti arba bent jau pasigėrėti kūrėjų darbais. Džiugu, kad 2022-ųjų festivalis buvo bandymas ieškoti savojo identiteto, o šiųmetis - įgis ir patį kūną.
Festivalyje bus rodomi ne tik Lietuvos, bet ir artimiausių kaimyninių valstybių teatrų spektakliai. Apžvelkite programą: ar spektakliai turės bendrą vardiklį, kam bus skiriamas didžiausias dėmesys?
Per dvi savaites išvysime penkis pasirodymus, kurie savo temomis ir raiška bus skirtingi, saviti, tačiau juos visus apibrėžia ta pati savybė - kameriškumas.
Gegužės 5-ąją, kaip ir praėjusiais metais, festivalį atidarys mūsų partnerės Panevėžio muzikos mokyklos programa. Koncertas TANGO NUEVO bus skirtas Argentinos kompozitoriaus, tradicinės tango muzikos revoliucionieriaus Astoro Piazzollos kūrybai.
Gegužės 6 dieną įvyks bent trys kosmologinės operos seansai. Tai - Kauno miesto kamerinio teatro ir „Kosmos Theatre“ koprodukcija „S´anatomija“. Tai spektaklis, kuriame dramaturginė linija nėra svarbiausias dėmuo. Tai - jauki scenografija ir visai kitokia teatrinė patirtis, kurią žiūrovai galės išmėginti nedidelėmis grupelėmis.
Gegužės 8-ąją žiūrovus pasieks situacijų komedija iš Estijos, „Vaba Lava“ teatro. Latvių režisieriaus Elmaro Senkovo režisuotame spektaklyje „Du garažai“ du estai ir du latviai kalbėsis apie gyvenimą, jo prasmę ir būdus prisitaikyti sėdėdami ne kur kitur, o... garažuose! Tai bus nuotaikinga kelionė, atskleidžianti dviejų šalių gyventojų panašumus ir skirtumus.
O štai gegužės 13 dieną jaunosios kartos choreografė Jana Jacuka iš nedidelio Rygos (Latvija) teatro „Gertrudes ielas teatris“ pristatys spektaklį „Atstumas tarp mūsų“, kuriame bus sprendžiami dviejų asmenų tarpusavio santykiai ir jų problematika. Spektaklis vyks visiems suprantama - kūno - kalba.
Gegužės 14 dieną į teatrą atkeliaus politiškai aktyvus ir itin jautrus monospektaklis „Dramos karalienė“, kurį režisavo Sofija Melnikova ir Valteris Silis. Spektaklis atvyks iš Latvijos teatro „Dirty Deal“, kuris pasižymi savo novatoriškumu ir itin ryškiomis temomis. Pavyzdžiui, šiame spektaklyje bus nepagailėta aštriai riebių žodžių, adresuotu putinui.
Festivalį uždarys pasirodymas „Mimozos ir Sirenos“, kurį iš Klaipėdos jaunimo teatro atveža komanda „Graži ir ta galinga“. Tai - itin energingas aktorių kolektyvas, kurio narės savo kūrybą visada pristato su didele meile ir pulsuojančia feministine muzikine energija.
Po spektaklių žiūrovai galės susitikti su kūrėjais, pasidžiaugti jų kūryba ir užduoti klausimus diskusijose, kurias moderuos teatro kritikė Monika Jašinskaitė. Manau, kad labai svarbu suprasti, ką galvoja pats kūrėjas, kuo remiantis buvo kuriamas spektaklis, atrasti ne tik gilesnes įžvalgas, bet ir gauti atsakymą į klausimą „kodėl?“.
Daugelį meno raiškos formų gana stipriai veikia Ukrainoje vykstantis karas. Ar gyvenimas šios nelaimės akivaizdoje turės įtakos šiųmetėje festivalio dėlionėje?
Pernykščiame festivalyje pristatėme į Lietuvą atvykusią ir dėl prasidėjusio karo nebeturėjusią kur grįžti ukrainiečių trupę. Šiemet spektaklis „Dramos karalienė“ bus rodomas ukrainiečių kalba ir jis siųs labai aiškią žinutę niekingiems Kremliaus veiksmams. Karo nusikaltėlius siųsime ta pačia linkme, kuria siuntėme ir prasidėjus karui - manau, kad tą kryptį žino visi.
Mano nuomone, šioje vietoje negali būti mandagių užuolankų ar dviprasmybių. Ne tik teatras, bet ir pats festivalis turi aiškią poziciją.
Kokie spektakliai jūsų sąraše, kuriuos tiesiog privaloma pamatyti? Kodėl?
Tarptautinio festivalio programą, kurioje yra penki spektakliai, reikia pamatyti visą. Pasirodymai yra skirtingi, laukia diskusijos su profesionaliais kūrėjais, tad tarptautinio įvykio kompoziciją tiesiog būtina pamatyti visą, kitaip turėtų būti truputį gėda. Be to, bilietų kainos yra labai palankios - dėjome daug pastangų, jog galėtume tai suteikti mūsų mylimam Panevėžiui.
Papasakokite plačiau apie tai, kaip gimsta festivalio programa. Kaip atsirenkate temas, sudarote tinklelį, kas gali pristatyti savo kūrybą?
Kadangi tikslinę tarptautinę programą sudarinėjame tik antrus metus, mūsų ambicijos kiek užgožia mūsų pajėgumus.
Pernai formavome festivalio temą apie ryšius: su savimi, su artimu, su aplinka ir su globaliu kontekstu. Tokią temą galėtume įvardyti ir šiemet, tačiau gerokai giliau suvokiant realybę ir tai, kaip ji formuojasi. Šiais metais mes norime kalbėti apie Baltijos šalių bendrystę: mes esame „Baltic“, mes esame „small“ ir čia slypi mūsų neregėta galia.
Kalbant apie pačią programą kaip reiškinį, yra svarbus kūrėjų kontekstas, jų aktyvi veikla, pažiūros. Mūsų teatre suskambės šiuolaikinio žmogaus ideologija, kuri buvo ir svarbus motyvas renkantis festivalio spektaklius. Savo teatro repertuare koncentruojamės nereanimuoti praėjusio amžiaus ideologijų, tad ir šiame festivalyje stengsimės žvelgti į XXI a. vertybes, žmogaus teises bei laisves.
Autoriai, norintys pristatyti savo kūrybą, siunčia mums pasiūlymus, kuriuos atsakingai peržiūrime, atsirenkame - atranka yra atvira. Pastebime, kad kūrėjai, kurie nėra geografiškai nutolę, neretai kalba panašiomis temomis, remiasi panašiais kontekstais, tad sudėlioti pagrindines festivalio gaires ir mintis nėra labai sudėtinga.
Kokie didžiausi iššūkiai kyla užmezgant ryšius su užsienio kūrėjais? Ar nėra sunku prisikviesti svečius į mūsų miestą?
Galime pasidžiaugti gausiu tarptautiniu pažinčių ratu, tad nesudėtingai galime organizuoti panašaus pobūdžio renginius. Tarptautinis kultūros laukas nėra toks jau didelis kaip gali pasirodyti, o naujų kontaktų užmezgimas vyksta tiek pačių iniciatyva, tiek kolegų užsienyje pagalba.
Dėl prisikvietimo į mūsų miestą - visiškai nesunku. Svečiams įdomu atrasti naujas erdves, užmegzti naujas pažintis, tad jie mielai sutinka apsilankyti.
Mieste turime visą reikalingą infrastruktūrą, o miesto dydis šiuolaikinėje visuomenėje ima prarasti aktualumą. Manau, kad Europa aktyviai juda decentralizuoto gyvenimo būdo link, kai miesto dydis, pasirinkimų limitai tikrai nebėra priežastis renkantis kur būti.
Panevėžys yra vienas geriausių pasaulio miestų. „Mano dydžio miestas“. Netgi miela, jog trys Baltijos šalys yra tokios nedidelės, o susisiekimas - patrauklus, nereikalaujantis didelio pasiruošimo.
Anuprai, o kodėl pokalbiui su žiūrovu, žmogumi, meno vartotoju renkatės festivalio formatą? Kodėl neužtenka tiesiog vieno paveikaus spektaklio?
Pokalbiui su žiūrovu renkamės teatro formatą - juk jį geriausiai išmanome ir būtent juo galime medijuoti savo suvokimą, žinias, mokslą žiūrovui, kurį stengiamės paveikti, atverti ieškojimui, suvilioti apmąstymui.
Teatro formate yra tiek teatro repertuaras, tiek festivalio programa. Kaip ir bet kurioms kitoms meno formos, mums reikia skirtingų žanrų, prieigos būdų. Todėl vienas spektaklis, kad ir koks būtų geras, gali neatliepti individo vidinio diskurso su reflektyviuoju ego. Individui negali viskas patikti ar nepatikti. Todėl labiausiai skatiname atvirumą, gebėjimą nusišalinti nuo teisėjo pozicijos ir nebijoti, o pabandyti suprasti. Jei mes neturime pakankamai patirties vartodami kultūrą, mes galbūt dar iki galo nežinome, kas mums patinka. Tad ir kviečiame: ateik ir pasimatuok festivalį!
Jau daug metų rengiamas festivalis veikiausiai suformavo ir žiūrovų įpročius. Ar festivalio žiūrovas yra tas, kuris sugrįžta?
Mūsų krašte vyrauja tendencija atkreipti dėmesį į tas kūrėjų pavardes, kurios eskaluojamos spaudoje ar kitose medijose. Žinoma, tai nėra viena nenuginčijama tiesa, tačiau, kaip ir minėjau, šio festivalio konkursinį momentą nutraukėme būtent dėl tų pačių priežasčių. Bilietus į savo repertuaro spektaklius stengiamės išlaikyti įperkamus visiems - tam, kad ėjimas į teatrą nebūtų kažkokia ekskliuzyvinė proga, o praktikuojamas įprotis.
Turiu pripažinti, jog praėjusių metų festivalio formatas ir programa buvo kiek nepatogūs. Žiūrovai nerado tiek įprasto teatro, kaip buvo įpratę ankstesniuose festivaliuose. Smagu tai, kad įpročiai yra suformuojami, tad reikia tik laiko. Be to, sulaukėme naujos auditorijos, tos, kuri nepažinojo mūsų teatro.
Mūsų kompetencijos leidžia teigti, kad kuriame profesionalųjį teatrą bei jo pastatymus, o žiūrovams telieka pasitikėti, leistis į patyrimus.
Ar pastebite tam tikras tendencijas, kaip antai žiūrovai dažniau renkasi tik vieną kurį nors žanrą ir visai nesižavi kitu? Kitais žodžiais tariant, koks yra tipinis Panevėžio miesto kultūros vartotojas?
Panevėžio žiūrovas kelias dešimtis metų buvo formuojamas labai vienpusiškai, nesiūlant pakankamos atsvaros, alternatyvos. Gana didelė problema yra tai, jog žmogui įteigta, kad tik vieno žanro ar formato (ar asmenybės) kūriniai yra geri. Tuo labiau, kai tai teigia gerbiami profesionalai. Labai sunku atsiriboti nuo suformuoto žinojimo schemų, modelių, nes užblokuojami visi keliai pažinimui - juk negalime kritiškai vertinti nežinodami konteksto, bet jeigu vis vien tai darome, vertinimas gali būti ne itin įžvalgus.
Nenoriu, kad mano nuomonė nuskambėtų vien tik neigiamai. Visa tai gali keistis, o kaip tik šiuo metu mūsų teatras ir kitos mieste esančios kultūros įstaigos žingsnis po žingsnio, pokyčių, įvairovės bei pažinimo kryptimi aktyviai judame į priekį. Tikiu, kad šis užsispyrimas mūsų mieste netolimoje ateityje sukurs nepaprastai gražią kultūrinę sistemą.
Festivalio „Baltic small“ organizatorių informacija
