Milda Augulytė
Scenoje Romeo prisiekia amžiną meilę Džuljetai, plasnoja gulbės, nuo bučinio atsibunda Aurora. Bet užkulisiuose tvyro įtampa, verda intrigos. Tokios priešybės drasko didžiausio Lietuvos teatro baleto trupę.
Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro gastrolių Estijoje išvakarėse baleto trupėje sprogo ne vienus metus tvinkęs pūlinys - sukilo dalis šokėjų, nepatenkintų baleto meno vadovės Tatjanos Sedunovos vadovavimo stiliumi.
Vienvaldystė, muštras, vaidmenų skirstymas pagal simpatijas ir antipatijas, chaotiškas darbo laiko planavimas, miglotos jaunų artistų kūrybinio augimo perspektyvos, visiškai pašlijusi atmosfera trupėje - tai tik dalis priekaištų, kuriuos pažėrė baleto artistai. Šokėjų nuomone, T.Sedunova turėtų palikti baleto meno vadovo postą.
Sceną paliko įskaudinta
Pirmoji viešai apie baleto trupės skaudulius prabilo primabalerina Eglė Špokaitė, šių metų pradžioje, per patį sezono vidurį, nutarusi atsisveikinti su scena.
Toks keturiasdešimtmečio sulaukusios solistės žingsnis gal ir neturėtų stebinti - apytiksliai tokio amžiaus ne vienas šokėjas baigia karjerą. Tačiau E.Špokaitė dar galėjo ir norėjo šokti, nors pastaruosius metus ją slėgė nepasitenkinimo jausmas.
„Kai apie baletą nieko neišmanantys asmenys bando įtikinti pasaulį, kad aš nemoku šokti, situacija tiesiog kurioziška, kitaip nepavadinsi.
Pasitraukiau nuo dalykų, kurie niekaip nesusiję su menu, tik su biurokratija ir absurdu", - kalbėjo E.Špokaitė.
Vienos geriausių Lietuvos baleto istorijoje šokėjų buvimas teatre pastaruoju metu buvo tik simbolinis - spektakliai buvo taip planuojami, kad penkerius brandžiausius savo karjeros metus ji neturėjo nė vienos premjeros, šoko tik senuose spektakliuose. Paskutinis Eglės vaidmuo teatre - Olimpija pernai gruodį pastatytame Leo Delibes´o balete „Kopelija".
„Tai - naujas vaidmuo, kurio laukiau ilgus metus. Palikti jį man buvo labai gaila. Turėjau apsispręsti: išeiti iš teatro ir užsiimti tuo, kas man svarbu, ar pasilikti ir du kartus per metus sušokti „Kopelijoje".
Man gera šokti, aš labai myliu žiūrovus ir žiūrovai myli mane. Ir tai dar galėjo tęstis, bet aš nebemačiau prasmės", - prisipažino balerina, su bendraminte įkūrusi baleto mokyklą vaikams ir radusi naują gyvenimo prasmę.
Šokėja mielai perduotų savo patirtį jauniems artistams dirbdama repetitore Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, tačiau tokio darbo negavo, nors ir prašė trejus metus.
Negailėjo kritinių pastabų
Profesionalios šokėjos karjerą baigusi E.Špokaitė viešai išliejo ne tik asmenines nuoskaudas, bet ir prabilo apie kitas Lietuvos šokio scenos bėdas. Daugiau kaip dvi dešimtis metų iš arti mačiusi Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro virtuvę balerina išrėžė, kad baleto trupės repertuaras formuojamas chaotiškai, nėra strateginių planų, nežiūrima į priekį, niekas nežino, koks baletas bus statomas kitais ar dar kitais metais.
„Šiais laikais M.K.Čiurlionio menų mokyklos absolventas gali pasirinkti iš visų Europos teatrų, kur šokamas baletas. O pas mus ne tik repertuaras neaiškus. Lietuvos balete, kaip ir kitose srityse, daug lemia pažintys ir asmeninės simpatijos. Gabumų nustatymo kriterijų nėra, nėra ir meno tarybos, sprendžiančios, kam skirti vaidmenis. Yra vienintelė trupės meno vadovė, šias pareigas einanti kelioliktus metus.
Repertuaras - didžiulis, ir viskas vyksta planuojant vieninteliam žmogui - trupės meno vadovei. Tai sovietinis vadovavimo teatrui modelis. Jauniems žmonėms svarbu suprasti, kad vadovas žino, kas vyksta šiuolaikiniame baleto pasaulyje. Dabar to nėra. Daug jaunų artistų mažiausiai penkerius metus laukia, kad kas nors pasikeis. Tačiau kol kas niekas nesikeičia", - tvirtino balerina.
Šias mintis E.Špokaitė išdėstė dar vasario mėnesį. Prieš porą dienų pakalbinta „Lietuvos ryto" ji sakė nuomonės nepakeitusi: „Visa tai absurdas. Džiaugiuosi, kad nuo jo pabėgau ir galiu gyventi laisvai."
Perpildė kantrybės taurę
Baleto solistai Miki Hamanaka ir Aurimas Paulauskas, skirtingai nei E.Špokaitė, scenos palikti dar nesirengia. Juodu - primarijai, šokantys pagrindinius vaidmenis, gaunantys didžiausius atlyginimus ir, regis, neturėtų kuo skųstis.
Tačiau ne tik A.Paulauskui, bet ir santūriajai japonei M.Hamanakai tapo nebepakeliama trupėje vyraujanti įtampa, T.Sedunovos vadovavimo stilius ir jie ryžosi prabilti apie tai, kas ilgai buvo už uždarų durų.
Maža to, ši artistų pora teatro vadovybei netgi pateikė savotišką ultimatumą: „Arba mes, arba T.Sedunova. Kolektyvas suskaldytas, ir ji tikrai jo nesuvienys. Nors mums priplanuota spektaklių, į tą aplinką nesinori grįžti."
„Pagrindinė problema - baleto meno vadovės visiška savivalė ir nesiskaitymas su žmonėmis. Ji elgiasi taip, tarsi dirbtų nuosavoje bendrovėje. Bet teatras - valstybinė įstaiga, jo veikla susijusi su menu, tad vadovas turėtų mokėti bendrauti su žmonėmis. O ji nenori bendrai priimti sprendimų, nenori išgirsti to, ką nori pasakyti kiti", - kalbėjo A.Paulauskas.
Artistai skundžiasi ir dėl vaidmenų skirstymo. Nors statant naują spektaklį choreografas turėtų pats pasirinkti, kas atliks vaidmenis, jiems, A.Paulausko teigimu, neleidžiama taip elgtis - T.Sedunova pati nurodo, ką įtraukti į spektaklį.
„Išeiti iš teatro mums nesinori, bet jei tai bus neišvengiama, būsime ryžtingi. Jei niekam nerūpi, kad vienam žmogui leidžiama elgtis pagal savo įgeidžius, nematome prasmės ten likti", - savo ketinimus atskleidė šokėjų pora.
Savo kaltės neįžvelgia
T.Sedunova baleto trupei vadovauja devyniolika metų. Šias pareigas ji pradėjo eiti laimėjusi Kultūros ministerijos paskelbtą konkursą. Vėliau konkursai nebebuvo rengiami - įstatymai to nereikalauja. Per tą laiką teatre paruošta daugiau kaip 20 premjerų, tarp jų - trupės vizitine kortele tapęs baletas „Romeo ir Džuljeta", daug kitų žiūrovų pamėgtų spektaklių, išugdyta naujų solistų.
„Nematau savo kaltės Lietuvos baletui", - pasigirdus reikalavimams pasitraukti iš trupės vadovo posto pareiškė T.Sedunova. Vyresnio amžiaus baleto artistai nenori palikti teatro, todėl rašo peticijas, renka parašus, kursto jaunus žmones.
„Nemanau, kad problema neišsprendžiama. Sakyčiau, kad tai daugiau audra vandens stiklinėje. Tik klausimas, kaip į tai žiūri teatro vadovai. Matyt, iniciatyvinės grupės ir dviejų solistų kaip kozirių spaudimas stipriai paveikė mūsų direktorių. Jis turėtų turėti tvirtesnę poziciją", - „Lietuvos rytui" dėstė T.Sedunova, kuriai teatro direktorius Gintautas Kėvišas pasiūlė palikti einamas pareigas.
Nors ir neįžvelgia savo kaltės dėl baleto trupėje įsižiebusio konflikto, vadovė, regis, linkusi susitaikyti su mintimi, kad jai teks palikti vadovo postą: „Nesirengiu čia užsibūti ir įrodinėti, kad esu nepakeičiama. Tegul išeities ieško direktorius. Jeigu būtina, kad išeičiau, prašom - neketinu čia sėdėti iki grabo lentos. Bet tegul viskas būna pagal Lietuvos įstatymus."
Vadovės nelaiko autoritetu
„Aš pats nekonfliktuoju nei su baleto trupe, nei su T.Sedunova, tiktai bandau logiškai sudėlioti taškus. Jei ateina didelė grupė žmonių ir sako, kad nebegali dirbti su vadove, nes nepriimtini jos darbo metodai, paremti tik jėga ir muštru, kad niekada nesitariama su kolektyvu, vaidmenys paskirstomi nežinia kaip, turiu priimti koį nors sprendimą", - padėtį apibūdino Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro generalinis direktorius G.Kėvišas.
Tačiau didžiausia bėda, išryškėjusi iš pokalbių su šokėjais, teatro vadovo nuomone, netgi ne darbo metodai, bet tai, kad baleto artistai T.Sedunovos nelaiko autoritetu: „Juk baleto trupei kaip jokiai kitai reikia autoriteto.
Čia žmonės daugmaž vienodo amžiaus, jauni. Jie nori tobulėti, daryti karjerą, jaustis svarbūs. Jeigu prie trupės vairo stovėtų rimtas, pripažintas choreografas, niekas nediskutuotų dėl vaidmenų skirstymo, repertuaro formavimo, spektaklių pasirinkimo."
Trūksta platesnio požiūrio
G.Kėvišui, didžiulio teatro vadovui, rūpi ne tiktai vidiniai nesutarimai, bet ir baleto scenos ateities horizontai, ir jis pasigenda platesnio T.Sedunovos požiūrio, gebėjimo matyti ne pusės metų, o bent trejų ar net penkerių metų baleto perspektyvą, trupės repertuarą.
Ar T.Sedunova yra tas žmogus, kuris gali suteikti baletui naują impulsą? Kalbėdamasi su direktoriumi trupės vadovė pati pripažino: ji to impulso greičiausiai nebeduosianti. Be to, tokiame susipriešinusiame, nervingame kolektyve vargu ar ką nors pavyktų padaryti.
„Vadinasi, tą impulsą turi duoti kas nors kitas", - daro išvadą G.Kėvišas.
Kandidatų dairosi svetur
Nors T.Sedunova dar eina baleto trupės vadovo pareigas, jau ieškoma, kas ją galėtų pakeisti. „Mūsų repertuaras įvairus - turi ir klasikos, ir neoklasikos, ir šiokių tokių modernizmo užuomazgų. Manau, kad baleto trupės vadovas turėtų gebėti pastatyti spektaklį, ir ne vieną.
Kitas reikalavimas - galimybė bendrauti jeigu ne su pirmo ryškio žvaigždėmis, kaip mes sapnuojame apie Johną Neumeierį, tai bent jau antrojo rato choreografais, kurie taip pat labai geri, perspektyvūs, gal šiek tiek jaunesni.
Trupės vadovas turėtų būti autoritetas, kurį vertina tarptautinė choreografų bendruomenė, kurį kviečia statyti spektaklių kitos trupės ir kuris kitus galėtų pasikviesti į Vilnių. Be to, tai turėtų būti žmogus, kuris suprastų, ko baleto trupei reikia, skatintų šokėjus eiti į priekį, kurti naujus vaidmenis, juos motyvuotų, kad žmonės juo tikėtų ir pasitikėtų", - naujo baleto trupės vadovo viziją išdėstė G.Kėvišas.
Teatro direktorius neslėpė, kad Lietuvoje tokio žmogaus nemato ir dairosi jo svetur. Kol kas realiausias kandidatas - mums jau pažįstamas Varšuvos operos teatro baleto trupės vadovas Krzysztofas Pastoras, statantis spektaklius ir Amsterdame.
Daugelį ligų galėtų išgydyti viešumas
Helmutas Šabasevičius, baleto kritikas
„Padėtis baleto trupėje nenormali. Nors nevaikštau po užkulisius, įtampa jaučiama visur. Mano manymu, teatre turėtų būti kolektyvinė vadyba - meno taryba, kuri drauge spręstų tiek meninius, tiek kadrų klausimus.
Dėl solistų jaučiama tam tikra monotonija - naujam vardui pasirodyti vargu ar sudaromos sąlygos. Gal ir neturime pajėgių, techniškai stiprių artistų, kurie galėtų atlikti pagrindinius vaidmenis, tačiau, kaip suprantu iš spaudos, jie blokuojami.
Jeigu normaliai veiktų teatro taryba, jeigu būtų peržiūros, teikiamos paraiškos naujiems vaidmenims, būtų daugiau viešumo, manau, kad tas nepasitenkinimas sumažėtų.
Man, kaip žmogui, šiek tiek susijusiam su kultūros, baleto istorija, patinka, kad trupė turi stiprų klasikinį repertuarą. Vadovybė nuosekliai laikėsi tokios politikos, ir afišoje yra visi pagrindiniai spektakliai, kurie turėtų būti rimtoje baleto trupėje.
Prasčiau dėl originalios kūrybos. Jau egzistavusio produkto atvežimas ir perkėlimas nuskurdina galimybę sukurti ką nors savita. Dabar atsirado A.Cholinos „Barbora Radvilaitė". Bet atsirado gal po kokių 15 metų - net neprisimename, kada šioje scenoje dirbo koks nors lietuvių choreografas.
Žinoma, negalime tvirtinti, kad mūsų choreografai gali visavertiškai konkuruoti su atvykėliais iš kitų šalių, bet jeigu nieko nedarysime, nieko ir neatsiras."
LRYTAS.LT
