30-ojo „Teatro žurnalo“ numerio tema - Ž O D I S. Nesu tikra, ar liko dar nors vienas žodis, kuris nebuvo pasakytas apie žodžio teatre vietą, reikšmę, reikalingumą, nereikalingumą. Išžodinimas, įžodinimas, daugžodžiavimas, žodžio naikinimas, niekinimas, atsisakymas, žodžio viešpatavimas, vienvaldystė ir net teroras scenos atžvilgiu - visko jau matėme, su viskuo jau sutikome ir dėl visko jau daugkart pakeitėme nuomonę. Panašu, kad priėjome vietą, kurioje viskas prasideda iš naujo - savotišką nulio zoną, nuo kurios nebegalioja jokia teorija. Kiekvienas ir kiekviena su žodžiu teatre elgiasi taip, kaip nori, ir yra teisus / teisi.
Vilnaus tarptautinis teatro festivalis „Sirenos ´23“, su kurio pagrindine tema tradiciškai siejasi ir „Teatro žurnalas“, turintis tikslą iš laiko atstumo apmąstyti festivalyje sujudintus teatro lauko aspektus, mano supratimu, žodžio temoje išgrynino esminį tašką: šiandien nebesvarbu, kaip kalba teatras ir kokią zoną joje užima žodis. Kur kas svarbesnė - žodžio politika, t. y. kam priklauso dabarties žodis? Kas teatre į jį turi teisę, kas - ne, ir kas kitas gali imtis įžodinti nutylintuosius, arba pagarsinti unsung and unseen[1] istorijas? Juolab - kaip tie, kurie turi žodį, savo pasakojimais iškreipia tikrovę? Ir ką istoriniame diskurse reikia pataisyti tame, kas jau garsiai ištarta, papasakota, nupasakota?
Teatro kūrėjams vis dažniau imantis įgarsinti dokumentinę kito būtį ar duoti balsą kūnams, kurie visuomenėje nutylinti, vis įvairesniais rakursais susimąstau apie kažkada labai ribota atrodžiusią filosofo J. L. Austino „veikiančios“ kalbos sampratą: būtent jo „How to Do Things with Words“ pasaulio mąstysenoje inicijavo mintį, kad kalbėjimas yra jėga, sukelianti tikrovės transformacijas. Vėliau komentuodama Austiną, E. Fischer-Lichte apibendrino: „Ištarti sakiniai keičia pasaulį.“ Nors Austinas kalbėjo apie performatyvius teiginius („Skelbiu jus vyru ir žmona“), šiandienos teatre ši teorija nuskamba kur kas plačiau: kai teatras imasi kalbėti, pavyzdžiui, apie istorijos nutylėtą prievartinį darbą Kongo kasyklose, kiekvienoje scenoje, į kurią patenka spektaklis, įsisteigia miniatiūrinė Kongo tikrovė, tampanti mūsų realybės, žinojimo, patyrimo dalimi. Ką tai keičia? Ano laiko Konge - nieko. Mumyse - daug: meniniais būdais mumyse įsikūręs Kongas didina savo erdvę ir sukelia vis daugiau žinojimo, domėjimosi, empatijos, mąstymo pločio. Teatre garsiai ištarti žodžiai sukelia apčiuopiamą istorijos vibraciją.
Apie vienokias ar kitokias operacijas, teatre atliekamas žodžiais, kalba visas 30-asis numeris. Jurgita Staniškytė keliauja per istoriją ir tyrinėja žodžio ir scenos įtampas, kovas, susiliejimus, intymumus, svarstydama, ar laiminga pabaiga čia apskritai įmanoma. Tekstą pradėdama Hanso-Thieso Lehmanno citata „Naujojo, o ir moderniojo teatro istoriją reikėtų parašyti apie tai, kaip tekstas ir scena trukdo vienas kitam“, autorė žvelgia į platų žodžio padėties teatre legendariumą ir įvairiopą dabartį, kurioje vis dažniau analizuojama ne žodžio forma, o galia.
Režisierė Yana Ross ir režisierius Árpádas Schillingas kalba apie scenos kalbos padėtį. Y. Ross pastebi aiškią teatro kalbos kaitą - artėjimą į ypatingą intymumą, kuris darosi vis artimesnis „Netflix“ atmosferai, tačiau tam, panašu, nebetinkama nei tradicinė aktorių mokymo sistema, nei teatro scenų architektūra. Á. Schillingas pastebi, kad jaunieji aktoriai, mąstantys nebe žodžiais, o vaizdais, natūraliai praranda susidomėjimą nacionalinėmis kalbomis ir apskritai žodžiu kaip įrankiu: „jie renkasi kitus būdus veikti žiūrovą, kurie dažnai nėra nei garsiai įžodinti, nei gerai artikuliuoti, - tiesiog kitokie.“
Teatrologė Sigita Ivaškaitė su režisiere Uršule Bartoševičiūte ir kūrybininke Stefanija Jokštyte svarsto, ar šiandien apskritai kam nors rūpi, kam priklauso spektaklio teksto autorystė, ir ar tą autorystę vis dar įmanoma kam nors priskirti? Juk spektaklių žodžiai gimsta daugybėje spektaklį kuriančių burnų. Apie autorystės horizontalumą, apie dramaturgą kaip „akį iš šono“ ir šiuolaikinių pjesių nepasiekiamumą - publikacijoje „Tekstas be autoriteto“.
Vokiečių dramaturgė Maja Zade aptaria Vokietijos sceninę kalbėseną. Keliaujant per istoriją, pasidaro akivaizdu, kad kiekviena teatro karta atsineša savo supratimą, kaip kalbėti scenoje yra natūralu: „aukštąja kalba“ ar sau natūralia tartimi, pertraukinėjant vieniems kitus ar pagarbiai laukiant eilės, su mikrofonais ar be jų, atstovaujant gyvenamajai tikrovei ar ją ignoruojant, laikant sceną šventa vieta ar ją „atšventinant“...
Teatrologė Kristina Steiblytė gręžiasi į tarptautinį teatro festivalį „Sirenos“ ir savo patirtis guldo į sirenų laikus - Priešistorinius, Vitrinos, Spektaklių, Klaipėdos, Būtuosius, Esamuosius, Būsimuosius. Nuo asmeninių pabėgimų prie jūros iki esminių teatro lauko bendravardiklių, nuo festivalio naujumo rutinos iki minčių apie teatro genijų įmuziejinimą, nuo Milo Rau pauzių iki Irenos Telesz-Burczyk krūtų ir klosčių-kaip-kalnų: tekste sugula tiek istorijų ir įžvalgų, kad skaitantįjį nori nenori irgi ištinka kažkokie nauji laikai.
Teatrologė Ugnė Kačkauskaitė tęsia „Sirenų ´23“ estafetę ir pristato savo žvilgsnį į šveicarų režisieriaus Milo Rau kūrybą. „Jei esi politiškas kūrėjas, manau, kad tai yra tam tikras genas, kurį turi, kad pabandytum surasti, užčiuopti visuomenės krizės akimirkas. Yra šalių, kur vis sunkiau problemas atrasti, o ypač - jas parodyti. Nenustebkite, tačiau dažniausiai, kiek man žinoma, tai yra turtingos Vakarų Europos šalys“, - cituoja autorė kūrėją, formuojantį atskirą, socialiai angažuotą, aitriai politišką, etiškai jautrią režisūrinę tikrovę.
Kultūros žurnalistas Ignas Zalieckas kalbina „Sirenose ´23“ viešėjusią juodaodžių feminizmą ir vokiškąjį kolonializmą tyrinėjančią Natashą A. Kelly. Pokalbyje ryškėja kalbos kaip galimybės įtvirtinti savo egzistavimą funkcijos. Kaip žodžiai gali įgalinti bendruomenę, įrodo paprasti pavyzdžiai: štai vien gatvės pervadinimas bendruomenei svarbios veikėjos vardu nėra tik simbolinis gestas - „jis atspindi dekolonijines pastangas ginti engiamą kalbą, istoriją ir tapatybę ir kvestionuoti kolonijinių galių mums primestus pavadinimus“.
Dramaturgės Linos Lauros Švedaitės ir dramaturgo Rimanto Ribačiausko pokalbyje apie poreikį taupyti žodžius nuskamba idėja niekas nepajuda, kol dramaturgas nepradeda dirbti, nuvedanti spindulį į tekstus kaip kultūros saugyklas. Čiupinėdami teatrą kaip vietą, kur mažiau progų apsinuodyti pertekliniais žodžiais; kaip erdvę, kur galima tikėtis naujų buvimo kartu formų; svarstydami, ar jų karta turi ką pasakyti (ir ar turi kada?), Laura ir Rimantas galiausiai atsimuša į saiko ilgesį. Skaitytojai paliekami su retorišku ar nereikėtų mums dažniau tylėti?
Dramaturgijos tyrėja Aušra Martišiūtė-Linartienė kviečia į labai savitą kelionę po dviejų pjesių vidinius žemėlapius: kas ką sako vokiečių dramaturgės Dea Loher „Nekaltuose“ ir Mariaus Ivaškevičiaus „Išvaryme“, ir kodėl mums tai turėtų būti svarbu? Kad išgirstume tuos juos, kurių žodžius laikome mažareikšmiais, - teksto pabaigoje taria autorė.
Numerio priedas - lenkų kilmės vokiečių dramaturgės Ewe Benbenek pjesė „Tragedijų išpera“ (vertė Kristina Sprindžiūnaitė), karščiuojanti savo žodingumu. Šalia vokiško paso, sąmoningai pamirštos gimtosios kalbos, kartų mentaliteto ir migracijos biografijos klausimų žvilgsnis čia nuolat krypsta į žodį kaip tapatybės formavimo įrankį. Performatyviu (net, sakyčiau, agresyviai performatyviu) teksto srautu pjesėje operuojanti į A, B ir C skilusi moteriška sąmonė tyrinėja savo teisę atsiimti gyvenimą, kurį prarado jos tėvai, ir nutraukti žodžius, kurie persekioja, kartojasi, kuriais esame apmūryti. Perskaičius pjesę, į galvą primityviai smogteli patarlė žodis ne žvirblis: tikrai ne žvirblis - veikiau ginklas, amunicija, kuri, naudojama prieš mus, iš mūsų atima jėgas, ir kuri mums jėgas sugrąžina, jei tik gebame kalbėti taip, kad mūsų žodžiai mus paaiškintų. Ir tada, perfrazuojant Ewe, jei jie tėkš mums tą žodį, tada mes pasiimsim, tada pasiimsim tą žodį ir pasakysim: na ir kas čia tokio? Ir mes pasiimsim tą žodį, ir nešime jį išdidžiai.
Beje - tai trisdešimtas „Teatro žurnalo“ numeris. Jubiliejinis. Ta proga, taip pat temos ŽODIS proga, - Kalbos ir komunikacijų centro parengta numerio rodyklė. Ją kūrusios Asta Kupčinskaitė ir Jurgita Zaleckaitė siūlo į rodyklę pasižiūrėti kaip į pasakojimą apie dabarties teatro molekules. Tas, kurias aprašome didžiosiomis raidėmis.
Ačiū visiems, kurie rašo, visiems, kurie skaito, ir visiems, kurie palaiko ryšį su teatro menu: tegul kiekvienas spektaklis mums taip kažką atveria, kaip tikimasi, kad atvers jubiliejai. Ir tegul šita mano ironija tuojau pat liaujasi būti ironiška.
Dovilė Zavedskaitė, „Teatro žurnalo“ redaktorė
[1] Terminas iš knygos Mapping Black Europe: Monuments, Markers, Memories. Sudarytojos - Natasha A. Kelly ir Olive´ia Vassell.
