Vimoza Tūraitė
Gatvėse prieš tris savaites sušvitusios geltonos afišos su aukštyn kojomis pakibusia šokėja balta silfidės suknele ir sunkiais batais pradžiugino sielas tų, kurie prieš metus su nerimu klausė Lietuvos šokio informacijos centro direktoriaus Audronio Imbraso pažadų neberengti daugiau tarptautinio šiuolaikinio šokio festivalio. Tačiau tas jo ryžtas pasirodė toks pat permainingas, kaip ir šiemetinis pavasaris, tad vienuoliktasis „Naujasis Baltijos šokis“ įvyks, ir balandžio 30-gegužės 5 ir 31 dienomis Lietuvos nacionalinio dramos teatro abiejose salėse, „Vaidilos“ teatre, „Meno forte“, Vilniaus gatvėse, Klaipėdos parodų rūmuose ir Koncertų salėje žiūrovai galės pamatyti pačius įvairiausius spektaklius.
 |
| „Ertza“ trupės (Ispanija) spektaklis „EGO-tik“ |
Jų bus visokių – ir visiems skoniams. Labiau teatrinio, į sielos gelmes žvilgčiojančio šokio mėgėjai turėtų rinktis spektaklius, kurie šiemet atidžiau žvelgia į tikrojo „aš“ santykius su savo įvaizdžiu, virtualiuoju „aš“. „Ertza“ trupės (Ispanija) choreogafas Asieris Zabaleta spektaklyje „EGO-tik“ į šį santykį žvelgia ironiškai, leisdamas tikrajam „aš“ susitikti su tuo „aš“, kuris jam padeda maskuoti savo silpnybes ir kurį jis daug mieliau demonstruoja nei tikrąjį.
Šveicarė Nicole Seiler skambina pavojaus varpais. Videomenininkė ir choreografė spektaklyje „Pikselinės mažulės“ virtualų Holivudo nuotykių ir mistinių filmų gražuolės kūną tarsi pirštinę bando užtempti ant realios šokėjos kūno. Netelpančios vietos yra gražinamos chirurgo skalpelio, tuštumos užpildomos silikonu. Kuo gėrimės? – išprievartautu kūnu?
 |
| Šveicaro Pablo Venturos „Fabrikas / III klasteris“. |
Kitas šveicaras – Pablas Ventura tvirtina: Robotu. Toks jo užsakymu pagamintas spektakliui „Fabrikas / III klasteris“. Jo manymu, žmogus, manipuliuodamas gamta ir genais, susikurs sau naują kūną, galintį gyventi 120 metų. Bet ar nebus tai vien tik biomechaninis prietaisas, nenutrūkstantis eksperimentas?
Tikromis šokio teatro atstovėmis reikėtų laikyti švedę Charlotte Engelkes ir britę Wendy Houston. Abi su savitu humoru konstruoja neįtikėtinas idėjas. Houston spektaklyje „Negyvenamos salos šokiai“ daugiau kalba nei šoka ir pasakodama apie savo praeitį, gvildeną klausimą, kokius praeities judesius pasiimti į negyvenamą salą? O Engelkes, kalbėdama, dainuodama puikiu sopranu (kuriuo jau turėjome progos gėrėtis pernykštėse „Sirenose“ „Haširigaki“) šokdama ir žaisdama su radijo bangomis valdoma gulbe demitologizuoja romantiškas Richardo Wagnerio operų herojes, kurios, norėdamos įtikti nepažįstamam, bet jau mylimam vyriškiui, ryžtasi bet kam, net pulti į jūros bangas.
 |
| Olgos Ponos naujusias darbas „Kitapus upės“ (Čeliabinskas) |
Romantiško kino mėgėjai galėtų prisijungti prie teatro mėgėjų ir nudrožti į gan dažno festivalio svečio – Čeliabinsko šiuolaikinio šokio teatro spektaklį „Audrey“, skirto garsiajai Holivudo aktorei Audrey Hepburn. Jei prie jų prisijungs ir itin gero šokio mėgėjai, tai visi neliks nuvilti kito šio teatro choreografės, dviejų „Auksinių kaukių“ laureatės Olgos Ponos naujusiu darbu „Kitapus upės“ apie sovietinių realijų poveikį to meto jaunimui.
Įsimylėjėliai turėtų nepraleisti širdį graudinančio graikų trupės „Quasi Stellar“ spektaklio „Superlux“. Čia šokiu ir ne šokiu pasakojama apie meilę, erotiką, buvimą drauge.
Prie teatro zonos artėja ir Editos Stundytės „Nuskausminimas“, ir Petro Lisausko „Lopšinė nemigai“, ir Loretos Juodkaitės „Salamandros sapnas. Paveikslas“, atnešęs „Auksinį scenos kryžių“ choreografei ir kompozitoriui Mariui Baranauskui. Prie teatro vienu šonu šliejasi prancūzų gatvės šokio trupė „Käfig“, laikoma viena geriausių šio žanro kūrėjų. Trupės choreografo Mourado Merzoukio spektaklis „Dykynė“ apie jaunimo pamėgtą susitikimų vietą antru šonu šliejasi prie cirko, o trečiu – prie šiuolaikinio šokio. Beveik tarpdisciplininis menas ir geras humoras.
 |
| Šokio trupės „Käfig“ spektaklis „Dykynė“ (Prancūzija) |
Tačiau tikrai tarpdisciplininiu galėtume pavadinti Kauno šokio teatro „Aura“ ir kompozitoriaus Vytauto V.Jurgučio spektaklį „Time Line“, kuriame techniškas trupės šokis talpinamas realybę naikinančių lazerių ir video projekcijų erdvėje. Tinka fantastikos mėgėjams.
O „grynojo“ šokio, pasižyminčio judesio techniškumu ir tik švelniu prisilytėjimu prie konkrečios temos, mėgėjai gali pirkti bilietus į Vyčio Jankausko spektaklį „Žinia“. Tai premjera, bet žada būti graži ir romantiška. Taip pat jiems verta pasidomėti Lietuvos choreografų Andriaus Katino, Godos Laurinavičiūtės, Linos Puodžiukaitės, Petro Skirmanto miniatiūromis, sukurtomis Nacionalinės M.K.Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriaus vyresniųjų klasių moksleiviams. Techniškai stipraus spektaklio „Trimatrix. Trys judėjimai“ premjerą parodys Loreta Juodkaitė su dviem baleto šokėjais – Andrium Žužžalkinu ir Igoriu Zaripovu.
 |
| „Da Motus!” spektaklis vyks transporto žiede prie Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro. Nuotraukos iš „Naujojo Baltijos šokio“ archyvo |
Mėgstantiems pasijuokti iš keistuolių, netikinčių, kad gravitacija egzistuoja ir vis bandančių plasnoti, vertėtų apsilankyti šveicarų trupės „Drift“ spektaklyje „Nesugriaunamas“. Trupė nuolat sugalvoja ką nors netikėto, kas vadintina teatru, šokiu, „nežinia kuo“ ir kvailyste vienu metu.
Pamiršti, kad vyksta festivalis, neleis šveicarų trupė „Da Motus!”, pasiryžusi Vilniaus miesto gatvėmis lekiančius miestiečius sustabdyti savo spektakliu „Gyvenime...mieste“.
Ką gi, vienuoliktasis „Naujasis Baltijos šokis“ turi ką pasiūlyti įvairių meniu mėgėjams.
