„Kybartų aktai" - taip vadinasi naujausia kauniečio dramaturgo Gedimino Jankaus drama, kurios pagrindiniai ir vieninteliai herojai - tarpukario Lietuvos Respublikos prezidentas Antanas Smetona ir pirmasis Lietuvos Respublikos ministras pirmininkas Augustinas Voldemaras.
Dramos autorius remiasi prezidento A. Smetonos Kybartų aktais, parašytais Berne, Šveicarijoje (prezidentas pažymėjęs datą - 1940 m. birželio 15 d.). Pavadinimas ir data aiškiai byloja, kad šio politinio testamento nuostatos subrendo būtent Kybartuose, traukiantis iš Lietuvos.
„Kai visuomenėje vis daugiau diskutuojama ir mėginama objektyviai įvertinti prezidento A. Smetonos vaidmenį ir jo pasitraukimą lemtingomis 1940-ųjų birželio dienomis, ryžausi neigti sovietinės ideologijos sukurtą ir iki šiol gajų mitą, kad prezidentas tebuvo per upelį bėgantis tautą išdavęs bailys", - sako dramos autorius G. Jankus.
Dramos veiksmas vyksta Kybartuose 1940-ųjų metų birželio 15-osios vakare. Būtent tą dieną, po paskutiniojo Vyriausybės posėdžio Prezidentūroje, kuriame svarstant Sovietų Sąjungos ultimatumą buvo nuspręsta nesipriešinti, A. Smetona išvyko iš Kauno į Kybartus. Tik vidurnaktį jis slapta perėjo Vokietijos sieną.
Augustinas Voldemaras, buvęs A. Smetonos bendražygis, vėliau pašalintas iš valdžios, persekiotas ir ištremtas į užsienį jo oponentas ir varžovas, prasidėjus okupacijai, bandė grįžti į Lietuvą. Tačiau Kybartuose buvo sovietų agentų suimtas. Paskutinis dviejų politikos veikėjų, buvusių bendražygių, vėliau nesutaikomų priešų menamas susitikimas ir įvyksta Kybartuose.
„Perskaičiau keliolika to meto veikėjų ir liudininkų knygų, atsiminimų, laiškų, lyginau skirtingų veikėjų memuarus, ir vis labiau ryškėjo kai kurios iki šiol nutylimos aplinkybės, kilo vis daugiau klausimų. Kodėl paskutinio Vyriausybės posėdžio metu dauguma ministrų muistėsi nuleidę akis? Kas ir kodėl primygtinai, desperatiškai ragino A. Smetoną sugrįžti iš Kybartų, o siena buvo uždaryta prieš pat A. Smetonos akis? Kodėl į prezidentą šauliai nukreipė ginklus? Kodėl Marijampolės pulkui buvo įsakyta grįžti atgalios į kareivines?
Ar tik baimė dėl savo ir šeimos gyvybės lėmė A. Smetonos elgesį? Ir kas būtų nutikę, jei prezidentas būtų grįžęs į Kauną? Kokio jo parašo reikėjo sovietams? Ko gero, juo būtų pasinaudota perduodant įgaliojimus sovietų suformuotai valdžiai, ir visiems laikams nebeliktų pagrindo ginčyti okupacijos", - spėja dramaturgas.
Konstitucinės teisės žinovo prof. M. Romerio teigimu, Kybartų aktai buvo konstitucinį nepriklausomos Lietuvos valstybės tęstinumą įtvirtinantys dokumentai. Jie paaiškina faktą, kad iš panosės sovietų agentams ir jiems pataikavusiems veikėjams A. Smetona išsigabeno valstybės konstitucingumo pagrindą. Be jo parašo jokia sovietų okupantų suformuota valdžia negalėjo ir negali būti laikoma teisėta. „Štai kodėl nuo pirmųjų okupacijos dienų buvo beatodairiškai peršama A. Smetonos, bėglio ir bailio, karikatūra", - įsitikinęs dramos autorius G. Jankus.
Tai dešimtoji G. Jankaus pjesė. Jos rankraštis įteiktas režisieriui Gyčiui Padegimui ir Kauno valstybiniam dramos teatrui. Scenos šviesą anksčiau yra išvydusios dramaturgo pjesės „Amžinas keleivis" (apie Vydūną), „Ir šviesa, ir tiesa" (apie V. Kudirką), „Stolypino vagonas".
