Menų spaustuvės Infotekos fonde atsirado nauja lietuviška knyga apie šokį - muzikologės Audronės Žiūraitytės kritinių straipsnių rinkinys „Ne vien apie baletą", išleistas 2009 m. pabaigoje kultūros žurnalo „Krantai" redakcijoje. Audronė Žiūraitytė - Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Muzikos teorijos katedros docentė, viena iš negausaus Lietuvos šokio kritikų būrelio, publikuojanti straipsnius įvairiuose spaudos leidiniuose, skaitanti pranešimus Lietuvos ir tarptautinėse konferencijose ne tik apie baleto muziką, bet ir patį Lietuvos šokio scenos vyksmą.
Į knygą įtraukti Žiūraitytės tekstai, parašyti 1977-2009 m. Jau pats pavadinimas sako, jog knygoje sudėti straipsniai - ne tik apie klasikinio ar šiuolaikinio baleto spektaklius. Ir ne tik apie Lietuvos choreografų darbus. Rasime čia ir keletą tekstų apie Kauno ir Klaipėdos muzikinius teatrus, baletų muziką, interviu su baletų dirigentais ir kompozitoriais, kritikais ir choreografais. Bet tai - mažoji knygos dalis. Didžiąją sudaro Lietuvoje rodytų klasikinių ir šiuolaikinių baletų bei šiuolaikinio šokio spektaklių ir miniatiūrų recenzijos.
Knyga galėtų būti itin įdomi tiems, kas domisi šokiu, kas matė bent dalį Žiūraitytės analizuojamų spektaklių. Esu tarp pastarųjų, mačiau visus straipsnių autorės aptariamus šokio kūrinius, tad skaitydama knygą („prarijau" ją tarsi kokį romaną) menamai pasižiūrėjau juos dar kartą. Imponuoja savitas muzikologės žvilgsnis į spektaklį, matant jį pirmiausia kaip choreografinį muzikos kūrinio įprasminimą. Muzikinis autorė išsilavinimas daro savo, tad yra iš jos ko pasimokyti, o pirmiausia - galimybės iš visiškai kito taško pamatyti jau gerai žinomą kūrinį. Nors Žiūraitytė kiek galėdama vengia smulkmeniškos judesio ir choreografijos analizės, tačiau didelis žinių apie šokį, choreografijos istoriją bagažas, gausybė nuo pat ankstyvos vaikystės matytų spektaklių (autorės tėvas Algis Žiūraitis - šviesaus atminimo vienas žinomiausių Maskvos Didžiojo teatro baleto dirigentų) vis tik leidžia jai pastebėti ir taikliai įvertinti ir tuos spektaklio niuansus, į kuriuos dažniau dėmesį atkreipia didesnį šokio patyrimą turintys asmenys.
Sudominti knyga turėtų ir besidominčius ne tik Lietuvos baletu ar šiuolaikiniu šokiu, bet ir apskritai scenos vyksmu, nes vienas po kito skaitomi straipsniai leidžia pajusti kintančią meno vyksmo ir jo suvokimo atmosferą. Tarp klasikinio baleto spektaklių pasitaikantys šiuolaikiniai baleto kūriniai vertinami pirmiausia kaip nauja šokio apraiška, nesistengiant jiems taikyti klasikos vertinimo kriterijų. Ir net šiuolaikinio šokio kūrinių vertinimuose (vienas knygos skyrius skirtas tarptautinio festivalio „Naujasis Baltijos šokis" atgarsiams) galime įžvelgti straipsnių autorės pastangas žvelgti į juos ne vien tik muzikologės, bet ir kultūros reiškinių sekėjos akimis.
Žinoma, ne vienam šokio erdvės atstovui kai kurie vertinimai gali pasirodyti diskutuotini. Juk bet koks kritinis straipsnis skirtingai priimamas kūrėjo ir jį mačiusio žiūrovo, beatodairiškai „žvaigždę" įsimylėjusio „fano" ir spektaklį dar tik susiruošusio pamatyti asmens. Kai kalbėjausi su Audrone Žiūraityte apie jos knygą, ji akcentavo, kad tai - muzikologės požiūris: „Aš nepretenduoju į kažkokią absoliučią nuomonę. O kadangi esu muzikologė, tai mano žvilgsnis yra sąlygotas mano, kaip muzikantės, profesijos, ir tai jau savaime lemia vieną vertinimo aspektą. Aš ir pratarmėje teigiu, kad apie baletą turi rašyti visi: ir muzikantai, ir teatrologai, ir šokėjai, nes tai sintetinis žanras... Bet šokėjai rašydami akcentuoja vieną pusę, dailėtyrininkas - kitą, teatrologas - vėlgi trečią. Kuo daugiau bus mūsų, rašančiųjų, tuo objektyvesnis bus vaizdas, kurį susidarys skaitytojas, kuris, savo ruožtu, galbūt kada nors apibendrins visa tai".
Knygą be pratarmės ir įžangos sudaro keli skyriai: „Lietuviško baleto ir „rašymo apie muziką" rūpesčiai" (interviu, baleto trupės jubiliejai, bendresnės baleto situacijos apžvalgos, kūrybos vakarai), „Premjeros" (nuo M.Bojarčikovo 1977 m. sukurtos S.Prokofjevo „Romeo ir Džiuljetos" iki 2002 m. parodyto M.Urbaičio ir K.Pastoro „Acid City"), „Užsienio trupės" (įvairių šalių šokio teatrų gastrolės Lietuvoje), „Keli Lietuvos choreografai" (Anželika Cholina, Jurijus Smoriginas, režisierius Jonas Vaitkus), „Naujasis Baltijos šokis", „Vietoj pabaigos: Lietuvių baletas - muzikos žanras ar vizualus menas: Rusų baleto įtaka". Pastarąjį skyrių-straipsnį laikyčiau itin vertingu ne tik dėl istorinės analizės, bet ir dėl taiklaus šiuolaikinės Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro baleto repertuaro situacijos apibūdinimo bei išsamiai ją iliustruojančių 8 lentelių. Pastarasis tekstas (kaip ir dar keli) pateiktas taip pat ir anglų bei vokiečių kalbomis.
Knygoje yra nemažai nuotraukų, o pabaigoje patalpinta pavardžių rodyklė. Perskaičiusi knygą esu linkusi pritarti autorės nuomonei - rašome istorijai. Neseniai išleistoje Nijolės Adamonytės knygoje „Jurijus Smoriginas: tarp Šančių ir Paryžiaus" galima rasti kitą požiūrį į kai kuriuos to paties meto Lietuvos baleto įvykius. Įdomu palyginti. Paskaitykime kitų baleto ir šiuolaikinio šokio kritikų tekstus - ir štai jau turime iš įvairių požiūrių besiklostantį bendresnį vaizdą. Tokie straipsnių rimkiniai, kaip „Ne vien apie baletą..." labai reikalingi, nes padeda ne tik į vieną vietą surinkti po įvairiausius spaudos leidinius išsibarsčiusias recenzijas, bet ir gan taikliai atskleidžia apibrėžto laikotarpio Lietuvos šokio vyksmą, požiūrį į jį.
Birželio 17 d. 15 val. Vilniuje Verkių rūmuose vyks Audronės Žiūraitytės knygos „Ne vien apie baletą..." pristatymas. Kviečiame dalyvauti.
