Mūsų teatro laikotarpis nuo 1997-ųjų iki 2002 metų stebina visų pirma neįtikėtinu etapinių, ženklinių spektaklių ir reiškinių gausa. Prisiminkime: Eimunto Nekrošiaus „Hamletas", Oskaro Koršunovo „P.S. Byla O.K", Rimo Tumino „Maskaradas", Gintaro Varno „Publika" (čia vien 1997 m. premjeros). 1998-ieji - Rimo Tumino „Edipas karalius", Gintaro Varno „Heda Gabler", Oskaro Koršunovo „Roberto Zucco". 1999-ieji - Koršunovo „Vasarvidžio nakties sapnas", „Shopping and fucking", Nekrošiaus „Makbetas", Tumino „Ričardas III". 2000-ieji - Nekrošiaus „Otelas", Koršunovo „Meistras ir Margarita" ir „Ugnies veidas", Varno „Gyvenimas - tai sapnas". 2001-ieji - Varno „Tolima šalis", Igno Jonyno „The Making of B.-Movie", Sauliaus Mykolaičio „Stop mašina", Tumino „Revizorius". 2002 m. - Varno „Portija Koglen", Koršunovo „Oidipas karalius", Mariaus Ivaškevičiaus „Malyš".
O dar - Naujosios dramos akcija, jos inicijuotas šiuolaikinės dramaturgijos judėjimas, skaitymų, eskizų tradicija, naujos teatro kalbos paieškos...
Dėl ko yra prasmės visa tai vardyti? Nes, ko gero, dabar verta mėginti atsakyti į klausimą: ar tai ir buvo mūsų teatro aukso amžius? Ar mes tai supratome anuomet (juk lyg ir nepamename nei euforijos, nei besąlygiško visų šių spektaklių, kuriuos dabar „skanu" minėti ir prisiminti, liaupsinimo). Prisiminti šią tokių galingų premjerų laviną mėginsime su tais, kurie ją kūrė ir tais, kurią ją vertino. Kviečiame visus balandžio 9 d. 18 val. prisijungti prie teatrologų Vlados Kalpokaitės, Rūtos Oginskaitės, aktorių Rasos Samuolytės, Dainiaus Gavenonio, kitų šio teatro laikotarpio istorijų pasakotojų.
Vakaras vyks Menų spaustuvės Infotekoje balandžio 9 d. 18 val..
Menų spaustuvės inf.
