Vilniaus Mažasis teatras priima po savo stogu vieną įdomesnių sezono spektaklių - dviejų aktorių vaidinamą „Atsitiktinį žmogų". Godos Piktytės ir Arvydo Dapšio herojai netyčia susitinka toje pačioje kupė traukinyje, važiuojančiame iš Paryžiaus į Frankfurtą.
Jis - garsus, gyvenimu benusiviliantis rašytojas, ji - jo gerbėja, kaip tik skaitanti naujausią romaną. Spektaklio siužetas jau girdėtas atidesniems teatro gerbėjams?
Taip, Jono Vaitkaus režisuota prancūzų dramaturgės Yasminos Rezos pjesė „Atsitiktinis žmogus" nuo žiemos buvo vaidinama mažojoje Rusų dramos teatro salėje. Spektaklis neseniai pelnė pagrindinį prizą Panevėžy vykusiame kamerinių vaidinimų festivalyje.
Pjeses skaito knygynuose
Tipiškas nepriklausomo spektaklio likimas: jis glaudžiasi ten, kur jį priima palankiausiomis sąlygomis. Šeštadienį, birželio 12 d. jo namais taps Vilniaus Mažasis teatras. Liepos vidury - Palangos „Ramybės" kultūros centras.
„Atsitiktinis žmogus„ - kamerinio teatro „Mens Publika“ kūrinys. Šio teatro repertuaru ir gyvybe rūpinasi aktorė G.Piktytė. Ir pjesę surado ji.
„Kai keliauju, būtinai nueinu į knygynus, prisirenku pjesių, pasiimu kavos, sėdu ant žemės ir kelias valandas skaitau, renkuosi, nes juk nepirksi visų knygų - brangu„, pasakojo aktorė. Šitaip Berklio universiteto knygyne Jungtinėse Valstijose G.Piktytė surado Y.Rezos pjesę: „Įdomu - abiems „Atsitiktinio žmogaus“ herojams parašyta po dešimt monologų, vadinasi kiekvienam tenka ir po dešimt tylų, kurias reikia vaidinti".
Mintys būna nemandagios
Rašytojas Parskis ir toje pačioje kupė važiuojanti jo gerbėja Marta nėra pažįstami ir nesikalba. Tik žiūrovai girdi, ką šie galvoja.
G.Piktytė prisiminė labai jai padėjusią režisieriaus J.Vaitkaus pastabą, kad „mintys paprastai drąsesnės už balsu pasakytus žodžius. Nes kai tu kalbiesi, pasirenki mandagesnį variantą, o tavo mintys nemandagios, negailestingos, šiurkščios".
J.Vaitkus pasiūlė ir pasendinti abu personažus, todėl aktoriai prieš „Atsitiktinio žmogaus" spektaklį ilgai ir kruopščiai grimuojami, jiems kuriamos raukšlės.
Tos raukšlės tapo kone pagrindiniu diskusijų objektu po premjeros. Ir, pripažįsta G.Piktytė, jos Marta ir A.Dapšio Parskis su kiekvienu spektakliu jaunėja. Arba - aktoriai dabar labiau pasitiki savo vaidyba, ir jiems vis mažiau reikia grimo ramsčių.
Genijus be pjedestalo
Ekscentriškas artistas A.Dapšys „Atsitiktiniame žmoguje" vaidina talentingą menininką, kuris yra susigraužęs, nes jaučiasi nustumtas nuo pjedestalo - vertintojai susirado naujų stabų.
„Parskis mintyse diskutuoja su kritiku, kuris, atseit vertina ne tai, kas originalu, o kas nauja. Vadinasi, kažkoks kitas rašytojas dabar paskelbtas genijum. Kaip viskas pažįstama„, - ironizuoja A.Dapšys. “Juk pas mus Lietuvoje, ypač teatre, taip mėgstama kažką vieną paskelbti genijum, o kiti nesiartinkit prie tos vietos. Po to kritikai nusivilia ir griauna, kitą ant pjedestalo kelia„. „Mūsų troškimai visuomet didesni negu dalykai, kurie įvyksta. Nežinau, kodėl troškimas toks didelis“ - cituoja G.Piktytė Martos žodžius, kurie, aktorės nuomone, gali būti viso spektaklio motto.
Martai atgaiva - rašytojo Parskio knygos, rašytojas atsigauna nuo susitikimo su dėmesinga skaitytoja. Spektaklis „Atsitiktinis žmogus" primena, kaip nepaprastai daug reiškia kūryba. Ir kuriančiam, ir ta kūryba kvėpuojančiam.
Vaidybos pustoniai ir potekstės
Teatro kritikė, „Menų faktūra" Daiva Šabasevičienė:
„Paprastų dalykų mūsų scenose nedaug, nes teatras sunkiai valosi iš dūmų, kakofonijos, sceninės eklektikos. O „Atsitiktinis žmogus" pasižymi švara, minimalizmu ir ryškia koncepcija.
Be to, spektaklis nei grubus, nei dirbtinis. Jis trapus ir pažeidžiamas, nes pagrindinis jo įrankis - atspalvių kalba. Vaidybos pustonių čia tiek daug, paliktos tokios galimybės jiems gausėti, kad tampa pavydu, žvelgiant į aktorių patiriamą kūrybos palaimą. Šis spektaklis, kaip retas kuris, turi nemažai galimybių varijuoti, dauginti potekstes.
Du žmonės susitinka traukinio vagone, ir šio susitikimo metu išaiškėja tūkstančiai įvairiausių detalių - šeimyninių, buitinių, socialinių. Svarbiausia, dramaturgė ant padėklo padeda tų personažų pasąmonės transformacijas".
