Vasario 24 ir 25 dienomis Lietuvos nacionalinis dramos teatras rodys premjerą „Ir vėl viskas bus gerai". Cezaris Graužinis ne tik režisuoja spektaklį, jis parašė ir inscenizaciją pagal garsaus prancūzų intelektualo, vieno svarbiausių tarpukario prancūzų dramaturgų Jeano Giraudoux (1882-1944) pjesę „Šajo pamišėlė".
C.Graužinis nuolat renkasi retai statomus kūrinius. Šį kartą lietuvių publikai pateikiama J.Giraudoux pjesės „Šajo pamišėlė" interpretacija. Tai paskutinė kūrėjo pjesė, kurią tik po jo mirties pastatė aktorius ir režisierius, J.Giraudoux bendradarbis ir bičiulis, žinomas prancūzų teatro reformatorius Louis Jouvet. Pjesę įkvėpė anglų komedija „Senutės", kurią L.Jouvet svarstė statyti 1935 metais. J.Giraudoux ją pritaikė sukurdamas personažus pagal „pamišėles", senas moteriškes, kurias jis matydavo žingsniuojančias Paryžiaus gatvėmis, apsirengusias išėjusiais iš mados drabužiais.
„Šajo pamišėlę" iš prancūzų kalbos išvertė Akvilė Melkūnaitė. Spektaklio scenografiją kuria Laura Luišaitytė, kostiumus ir grimą - Vilma Galeckaitė-Dabkienė, muziką - Martynas Bialobžeskis. Spektaklyje vaidina Vytautas Anužis, Brigita Arsobaitė, Remigijus Bučius, Paulius Čižinauskas, Algirdas Dainavičius, Evaldas Jaras, Mindaugas Jusčius, Vytautas Kontrimas, Birutė Mar, Martynas Nedzinskas, Šarūnas Puidokas, Vilma Raubaitė, Vytautas Rumšas, Jūratė Vilūnaitė.
Ne vien savi tekstai
- Jūs nuo pat savo - režisieriaus - darbo pradžios labai kruopščiai renkatės pjeses, jos paprastai būna dar nė karto Lietuvoje nestatytos. Tai sąmoningas jūsų tikslas ar atsitiktinumas?
- Nesu linkęs sukti galvos, ką gi čia tokio gudraus ar aktualaus pastatyti. Manau, kad pasirenku intuityviai. Kaip toje dainoje: „Daryk, ką privalai, ir lai bus, kas bus."
- Kuo turi būti svarbi medžiaga, prieš siekiant ją realizuoti teatre?
- Na, tam tikros temos sujaudina, sužavi, priverčia susimąstyti giliau, ir tiek. Man atrodo, kad paprastai stengiuosi pastatyti tokį spektaklį, kokio nėra, tačiau vis dėlto tokį, kokį aš pats labai norėčiau išvysti kaip paprastas žiūrovas.
- Vis dažniau pats rašote prozos kūrinių inscenizacijas. Žvelgiant į šiuolaikinio teatro tendencijas, kai teatras lyg ir pats bando atrasti savo kalbą - lyg kitaip ir negalėtų būti, nemaža atvejų, kai tokiam darbui režisieriai pasitelkia profesionalius rašytojus. Kaip jūs suderinate šias dvi skirtingas profesijas?
- Juo toliau, juo labiau norisi, kad visi spektaklio dėmenys - net ir tekstas - paklustų mano ideologijai, etikos ir grožio suvokimui. Tačiau nenoriu pasakyti, kad pastaruoju metu statydamas spektaklius remiuosi vien savo parašytais ar perrašytais tekstais. Štai, tarkim, vasarą Graikijoje, Epidauro teatre ketinu statyti Sofoklio „Edipą karalių". Šios tragedijos tekstas man atrodo pribloškiamai gražus, dramaturgija tobula, todėl nėra nė mažiausios pagundos ką nors keisti, perrašyti ar sudėlioti kitaip.
Neketino viską keisti
- J.Giraudoux - vieną įdomiausių dramaturgų, netrukus pristatysite Nacionaliniame dramos teatre. Tai bus net ne inscenizacija, o savarankiškas veikalas. Kodėl interpretaciją kuriate pagal konkretų dramos kūrinį?
- Šiuo atveju man labiau patinka tai, ką autorius norėjo pasakyti, nei tai, kaip jis tai pasakė. Iš pradžių neketinau visko keisti, tačiau savaip perrašęs keletą scenų jau nebegalėjau sustoti. Tikrai nemanau, kad esu gudresnis nei pjesės „Šajo pamišėlė" autorius. Tačiau remdamasis jo siūlomais motyvais statau savo, tiksliau mūsų, t. y. visų žmonių, su kuriais dirbu, spektaklį. O Giraudoux pjesės originalų tekstą visi, kas tik nori, gali susirasti bibliotekoje ir perskaityti.
- Kodėl šis spektaklis statomas būtent Nacionaliniame dramos teatre?
- Todėl, kad sutapo mano ir teatro interesai. O tie mūsų interesai grįsti nuojauta, kad tokio spektaklio reikia čia ir dabar.
- J.Giraudoux teatras yra tribūna, iš kurios galima kalbėti apie aktualias problemas. Jūs esate daugiau poetinio teatro šalininkas. Tad kas įkvėpė imtis šios šiek tiek politinės temos?
- „Politinė tema" - tai savotiška apgaulė. Panašiai nutiko ir su anksčiau sukurtu teatro „cezario grupė" spektakliu „Drąsi šalis (Lietuvos diena)". Kritikai pavadino spektaklį „politiniu" ar „socialiniu". Tačiau esu tikras, kad žiūrovai, išeidami po spektaklio iš teatro salės, manė kiek kitaip.
Neaiškina prasmių
- „Šajo pamišėlėje" J.Giraudoux kalba apie laisvę, apie taikią kovą už ją. Jam svetima destrukcija, kurią žmonija dažnai pasitelkia siekdama laimės. Tai tarytum pasaka, kurią galima labai įvairiai traktuoti. Apie ką jūs kuriate spektaklį?
- Dažniausiai vengiu viešai aiškiai deklaruoti, apie ką statau vieną ar kitą spektaklį. Ir šį kartą laikysiuos to įpročio. Iš pagarbos žiūrovui - palikdamas jam teisę įžvelgti ir savaip suvokti spektaklio nuotaiką ir prasmę. Šiais laikais publika intensyviai „programuojama", jai labai aiškiai nurodoma, kaip privalu suvokti vieną ar kitą spektaklį, kino filmą ar knygą. Ir taip ji kvailinama ar apvagiama. Atimama galimybė kūrinius suvokti asmeniškai, intuityviai, emociškai. Man tokia meno viešųjų ryšių mada nepatinka, taigi - patylėsiu, neneigdamas klausime išgirstos užuominos, kad be viso kito spektaklyje kalbama ir apie laisvę.
- Ar jus veikia istorinis „Šajo pamišėlės" fonas? J.Giraudoux ją rašė 1942-1943 metais, 1944 metais šią pjesę pastatė garsus prancūzų aktorius ir režisierius, J.Giraudoux bendradarbis ir bičiulis L.Jouvet. Kokios istorinių „pamokų" transkripcijos vyksta jūsų darbe?
- Atleiskite, bet nesu studijavęs šios pjesės atsiradimo ir jos pastatymo teatre aplinkybių. Nemanau, kad šiuo atveju jos galėtų turėti didesnės reikšmės.
- Kaip konkrečiai vyksta jūsų - naujo teksto autoriaus - darbas? Ar kūrinys jau baigtas?
- Neturiu iliuzijų. Tikiuosi, tekstas bus baigtas rašyti dieną prieš premjerą. Nesėkmės atveju - dieną po premjeros arba dar vėliau.
- Kaip jums atrodo, kodėl „Šajo pamišėlė" - vienas populiariausių J.Giraudoux kūrinių Rusijos scenose?
- Todėl, kad rusams, be kitų dalykų, būdingas ir ekstremalus idealizmas.
- Kodėl spektaklis vadinsis „Ir vėl viskas bus gerai"?
- Būtent taip ir bus. Gyvenimas juda ta kryptim. Tai ne mano nuomonė. Tai faktas arba, tiksliau, dabarties konstanta.
Aktoriai įkvepia
- Spektaklyje vaidina beveik visi „cezario grupės" aktoriai. Ar tai ištikimybė savo suburtai grupei, ar įrodymas, kokią didelę reikšmę turi aktoriaus ir režisieriaus ilgalaikis susikalbėjimas?
- Tiesiog manau, kad tai geri aktoriai. Jie mane įkvepia. Be to, su tais žmonėmis smagu kas dieną susitikti, pabūti drauge.
- Kokiu principu rinkotės Nacionalinio dramos teatro aktorius? Reikėjo skirtingų faktūrų aktorių, ar lėmė kiti motyvai?
- Ne, nesirinkau - kviečiau. Niekas iš pakviestųjų neatsisakė, ir man tai malonu. Svarbiau - ne „faktūros", „aktoriaus technika" ar visokie kitokie profesiniai dėmenys, šiuo atveju man svarbu buvo aktorių asmenybės ir jų etika.
- Jau ne pirmame spektaklyje dirbate su dviem dailininkėmis - scenovaizdį kuria L.Luišaitytė, kostiumus - V.Dabkienė. Kodėl renkatės skirtingus žmones?
- Su L.Luišaityte dirbu pirmą kartą, ir labai tuo džiaugiuosi. Ji labai subtili, puikiai jaučianti spektaklio erdvę scenografė. Su kostiumų dailininke V.Dabkiene stengiuosi dirbti visada, kai tik yra galimybė. Mano nuomone, ji pati geriausia.
- Spektakliuose gana intensyviai naudojate muziką. Kokias užduotis kėlėte M.Bialobžeskiui, kuriančiam šio spektaklio muziką?
- Nemoku kelti užduočių kompozitoriui. Kaskart kurdami naują spektaklį su Martynu šiek tiek pasišnekame, šiek tiek patylime... Mudviejų bendravimas remiasi intuicija, ne logika. Abejoju, ar Martynas čia ką nors gudriau pasakytų.
- Kaip suprantate savo, kaip režisieriaus, misiją? Ar tai tiesiog profesija?
- Taip, tai profesija, per kurią užsidirbu pinigų, reikalingų ir savo, ir mano šeimos fiziologinėms funkcijoms palaikyti. Bet negaliu nepaminėti, kad pats sau esu davęs mirtiną profesinę priesaiką. Ji panaši į tą, kurią, atrodo, privalo duoti gydytojai: „Nepakenk." Manoji skamba kitaip - „Neteršk."
- Daug dirbate užsienyje. Ar tai priklauso tik nuo darbo sąlygų?
- Dirbu ten, kur esu kviečiamas, kur esu reikalingas. Kai dirbu, darbo sąlygas sukuriu arba pasirenku pats, pagal savo norus ir poreikius.
Režisierius ir pedagogas Cezaris Graužinis, 1990 metais baigęs Maskvos A.Lunačiarskio teatro meno institutą (kurso vadovai Andrejus Gončiarovas ir Markas Zacharovas), pirmą spektaklį Nacionaliniame (tuomet - Akademiniame) dramos teatre pastatė prieš aštuoniolika metų. Tai buvo Yukio Mishimos „Panelė Chan" (1994). Vėliau sekė Rogerio Vitraco „Meilės misterijos" (1997) ir Bertoldo Brechto „Baalas" (1997).
1996 metais C.Graužinis įkūrė „Lietuviško teatro naujosios kartos" bendriją, o 2003-iaisiais - „cezario grupę". 2007-2009 metais vadovavo Helsinkio „Viirus" teatrui. Per dvidešimt dvejus kūrybos metus C.Graužinis Lietuvos ir užsienio teatruose sukūrė per trisdešimt spektaklių, originalių pjesių, scenarijų. Jo darbai pelnė aukščiausius įvertinimus ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje, rodyti daugelyje tarptautinių teatro festivalių.
