Mirė ilgametė Kauno valstybinio dramos teatro aktorė, Nacionalinės premijos laureatė Rūta Staliliūnaitė, pirmadienį patvirtino dabartinis teatro vadovas Egidijus Stancikas. R.Staliliūnaitei buvo 73 metai.
Aktorė R.Staliliūnaitė gimė 1938 metais sausio 21 dieną Šiauliuose. 1953-1956 mokėsi Kėdainių rajono Krakių vidurinėje mokykloje, 1956-1959 - Kauno J.Gruodžio muzikos mokykloje, 1959 - 1963 studijavo Lietuvos valstybinės konservatorijos Aktorinio meno fakultete.
1963 -1993 Kauno valstybinio dramos teatro (KVDT) aktorė. R.Staliliūnaitės kūrybinėje biografijoje - dešimtys vaidmenų, kurių dauguma - pagrindiniai, tapę ryškiais Lietuvos teatro istorijos kelio ženklais.
Nuo 1993 metų, kai savo noru paliko vienintelį savo gyvenime - Kauno valstybinį dramos teatrą, kūrė literatūros skaitymų programas, poezijos vakarus, dalyvaudavo bendruose literatūros ir muzikos projektuose, aktorė buvo Kauno M. K. Čiurlionio draugijos tarybos narė.
2008 m. Nacionalinės premijos laureatė. 2011 m. Auksinio scenos kryžiaus laureatė.
Gegužės 11 d. 11-21 val. atsisveikinimas su velione Kauno valstybiniame dramos teatre.
Rūta Staliliūnaitė išėjo prasidėjus kūrybinės dvasios irimui
Audronė Jablonskienė, Respublika, 2002 11 23
Baltaragio Jurga, Barbora, Nora... Regis, Rūta STALILIŪNAITĖ sukurta tiems vaidmenims, kur jungiasi trapumas ir tvirtybė, mokėjimas aukotis ir siekti tikslo, nesitaikyti su mažu, įsiklausant į savo prigimties maksimalizmą. Vaidino kol galėjo kalbėti visu balsu. Išėjo, kai pajuto balsą lūžtant, teatrą – gęstant. Vis dėl to ji ir Kauno dramos teatras – istorinis , įvykęs ir neatsiejamas tandemas. Net savo vienintelį Kristoforą gavo jau pasitraukusi nuo scenos – „Už nuopelnus Lietuvos teatrui". Atsiimant apdovanojimą, publika aktorei plojo stovėdama.
– Sceną palikote savo noru, kai dar buvote ant balto žirgo. Kodėl?
– Nebuvau ant balto žirgo. Jutau, kad pradedu pavargti. Ėmiau suvokti, kad nebesiklausau savęs scenoje, negaliu išreikšti to, ką jaučiu, kuo tikiu. Keletas vaidmenų buvo ypač nesėkmingi, spektakliai – atgrasūs profesine prasme. Teatre jau buvo prasidėjęs totalinis kūrybinės dvasios irimas. Negalėjau pakęsti griūvančios disciplinos, bendro chaoso. Sakysim, prieš premjerą lieka dvi savaitės, o režisierius su aktoriais pradeda gerti. Savijauta klaiki. Laikraščiai rašė: „Uždarykite šitą teatrą, užkalkite duris ir langus, pakabinkite raktus aukštai, kad jie patys neatsirakintų". Ar gali būti labiau suniekintas teatras?
– Kaip reiškiasi kūrybinės dvasios irimas?
– Klišėmis. Štampais. Juos genialiai mokėjo nuvalyti Jurašas, Vaitkus, Nekrošius. Pamenu, kaip su Nekrošiumi repetavome „Ivanovą". Aš – pavargusi po „Barboros Radvilaitės", negaliu pamiršti nei tekstų, nei mizanscenų. Girdžiu: „Čia jums ne Barbora. Padėkite rankas į vietą!" Ir mano rankos iš kart atsidūrė už nugaros – atsirado tiksli, prasminga plastika.
– Regis, visiškai naujos vaidinimo kokybės pareikalavo ir Ūbienė Žari pjesėje „Karalius Ūbas"?
– O taip! Ten reikėjo nušveisti save lyg švitriniu popieriumi ir viską pradėti iš naujo. Nes naujas anuomet buvo pats absurdo teatras, jo prasmės, logika. Visi – ir režisierius, ir aktoriai – daug improvizavome. Jokių emocijų – tik protas ir kūnas. Tiko net po balso stygų ligos susiaurėjęs mano balso diapazonas, jo duslumas, disonansai.
– Buvote to rango aktorė, kuri gali rinktis vaidmenis.
– Niekada to nedariau. Nebent kartą. Kai Urnevičiūtės pjesėje „Tėvuko žaislai" reikėjo suvaidinti tokią „fainą paną" raudonais plaukais, mini sijonu, kuri atveža seneliui į kaimą vaiką ir išrūksta atgal gaudyti kavalierių. Nesuvokiau tokio personažo visiškai – kaip vaikšto, mąsto, nežinojau, kur dėti rankas. Ištikta isterijos parašiau pareiškimą, kad atsisakau vaidmens. Jurašas išdėjo mane į šuns dienas („Kada nors jums bus gėda to pareiškimo. Turite rasti kelią"). Nepatikėsit: lietuviškų pjesių festivalyje gavau diplomą už geriausią moters vaidmenį.
– Dėl suprantamų priežasčių jokiais diplomais nebuvo karūnuota Barbora Radvilaitė. Ir vis dėl to ji- lig šiol spindinti Jūsų kūrybos karūna.
– Visi taip sako. Ir Nelė Vosiliūtė sakė: „Kad ir ką vaidinsi, visi kalbės apie Barborą. Kitus tavo vaidmenis užmirš".
– Reikia manyti, ji ir pareikalavo nemažai?
– Vos parsivilkdavau namo. Po Barboros monologo Krokuvoje, susitikus su karaliene Bona, man atimdavo strėnas. Tokia buvo emocinė, fizinė iškrova.
– Turėjote savęs vertą partnerį – Kęstutį Genį.
– Tai lemtingas duetas. Žavėjausi juo nuo studentiškų laikų. Man jis buvo artisto etalonas: vyriškas grožis, balsas, romantizmas, temperamentas, aistros šėlsmas scenoje. Anuomet jis buvo puikiausios formos. Prisimenu jo akis spektaklio pradžioje: kai galingų prožektorių išplėšti iš istorijos dulkių pakyla jie – Barbora ir Žygimantas – tarsi pašaukti iš nebūties dar kartą aistringai išgyventi meilės istoriją, kadaise sukrėtusią visą Europą. Jie įsisiurbia vienas kitam į akis. Mano partnerio akyse – ašaros!
Girdėjau samprotavimus tų, kurie net nematę „Barboros". Esą Jurašo pastatymas buvęs saldus, sentimentalus. Totalinis melas! Ten – jokių seilių, sentimentų. Tik galingas aistros proveržis, griūtis ir – tragedija. Grušas mus perspėjo: „Dėl Dievo meilės, nesibučiuokite, nesiglėbesčiuokite. Ne apie tai mano drama. Ji – apie meilės absoliutą, o ne pasimylėjimą".
– Ar partnerių santykiai scenoje neperauga į asmeninius?
– Nebūtinai. Žinau visas tas istorijas...Kažką panašaus esu ir pati patyrusi. Išsipildymas realybėje gali trukdyti, nuskurdinti vaidybą. Bet kai susimaišo – ką čia padarysi...
– Ar yra tekę spręsti dilemą: scena ar meilė, karjera ar šeima?
– Viešpats Dievas viską sutvarkė: ištekėjusi buvau už aktoriaus, tad neteko blaškytis tarp teatro ir namų. Vaikų nesusilaukiau. Nežinau, ar būčiau drįsusi nuskriausti savo vaiką teatro labui, nes esu maksimalistė. Iki idiotizmo. Ir išėjimas iš teatro – dėl nemokėjimo taikytis su savo pačios vidutinišku egzistavimu.
– Tikriausiai buvo ir koks nors konkretus impulsas?
– Vienas garsus susirinkimas. Bet apie jį – kada nors vėliau. Papasakosiu apie tėviškėje augančią vaikystės guobą, kuriai gal 200 metų. Ji išvengė Europoje siautusio guobų maro, nes jos šaknys slėnyje, giliai po upe. Tai mano horoskopinis medis. Pats kaitriausias, sunkiai skaldomas. Nepaprasto grožio ilgai žėruojančios anglys. Parvažiuoju į tėviškę – o jos nebėra, likusi tik guoba. Pakeliu akis – laja taip praretėjusi!Apsipyliau ašaromis ir pasakiau: baigta. Grįžusi į Kauną parašiau pareiškimą. Buvo suėję lygiai 30 metų teatre...
– Užaugo karta, nemačiusi Jūsų Barboros. Ir aktorių nemažai pasikeitė. Kas šiandien grimuojasi prie Jūsų stalelio? Kas primena, kad ten sėdėjote 30 metų – portretas, graviruota lentelė?
– Gal tokia atsiras, kai numirsiu. (Juokiasi). Nežinau, kas ten sėdi. Nežinau, ar tebėra mano pakabintas Anos Manjani portretas. Kai lankiausi Italijoje, pasiprašiau nuvežama prie Anos Manjani kapo. Toje pat koplyčioje palaidotas jos vyras Roselinis, jo motina. Granito lentoje su Anos Manjani vardu perskaičiau jos sūnaus įrašą: „Mamai, kuri taip beviltiškai mane mylėjo". Grįžusi ir pasikabinau įrėmintą jos nuotrauką. Gal kam atrodė pretenzinga, kad lygiuojuosi... Visai ne. Imponavo asmenybės, talento mastas.
– Ką palinkėtumėte teatrui žvelgdama šiandien į jį iš šalies?
– Vengti primityvaus spekuliatyvumo. Atsiriboti nuo to, kas masėms, kas populiaru. Esam kitos profesijos, turime būti ambicingesni. Ir bet kuria kaina išlaikyti savo tautinę savastį- be jos niekam nebūsim įdomūs. Pamenu kaip 1984 m. mačiau Ispanijoje Antonijo Gadeso statytą „Karmen"su Kristina Oja. To baleto važiavo žiūrėti visas pasaulis. Prasideda nuo senų čigonų atliekamo flamenko- melodijos šokio... Ten vėrėsi tokia Ispanija! Meilė, likimas, aistra, mirtis- lyg vulkanas. Kaip pravirkau nuo pirmųjų garsų, taip ir praverkiau iki galo. Patyriau tikrą katarsį, supratau, kas yra tikras menas. Tokį ataskaitos tašką turėti prasminga.
Apie Rūtos Staliliūnaitės kūrybinį kelią nuodugniai – portale KAMANE.LT >>>>>
