Turbūt dera pradėti, kaip nuo seno įprasta tokiais atvejais: šių metų rugpjūčio 14 d. savo artimųjų – sūnaus ir vyro – akivaizdoje tyliai užgeso ilgametės Kauno valstybinio dramos teatro aktorės Onos Zališauskaitės-Kučinskienės gyvybė... Štai ir viskas. Nors niekas niekada jos Onos vardu nepašaukė, tik Onute.
Gimė ir augo Skuodo miestelio apylinkėse, Trūbakių kaime, tikrosios Žemaitijos žemėje. Ganė žąsis, braidė Bartuvos ir Luobos užutėkiais, pati nenumanydama, tačiau nejučiomis pramokdama įvairiausių vaikiškų gudrybių, paauglių minties logikos paradoksų, kurie vėliau labai pravertė jos būsimo profesinio pašaukimo sėkmei. Baigus miestelio gimnazijos kursą, matyt patys griežčiausi senovės žemaičių dievai, tiksliai ir negrįžtamai jos visą esybę, sugebėjimus, norus ir troškimus nutaikė viena kryptimi – Teatro link. Kaip tyčia, tuomet Telšiuose kūrėsi Žemaičių teatras, lengvai suviliojęs skuodiškę abiturientę. Žinia, išsyk scenon Onutė nepateko – jai dar teko mokytis aktorystės gudrybių. Bet jai sekėsi. Naujais mokytojais tapo žymūs mūsų krašto kultūros ir meno žmonės: aktoriai Elena Žalinkevičaitė, Napoleonas Bernotas, Balys Lukošius, Alfas Radzevičius, rašytojas Butkų Juzė, o pagaliau žymus teatro režisierius, kaip tik už nepaklusnumą naujiems sovietiniams bosams, ištremtas į Telšius.
Onutei prasidėjo naujas, nors erškėčiuotas, bet sėkmingas aktorinis gyvenimas. Sakau „gyvenimas“, nes be teatro ji savo būties neįsivaizdavo. Tais laikais, dar iš XIX a. atėjusios išankstinio vaidmenų paskyrimo – amplua – tradicijos, buvo palikta ir įteisinta viena travesti kategorija moterims – aktorėms, turinčioms specifinius fizinius ir vidinius sceninius duomenis vaikų vaidmenims atlikti. Taip ji iš anksto pasmerkiama riboto pobūdžio kūrybai. Bet Onutė nesibodėjo lemties skirta dalia ir visa širdimi pamilo spalvingą vaikystės pasaulį, gausiai naudodama įgytas žinias ir išraiškingą savo prigimties natūrą. Jos sukurta jaudinančiai imli, žiūrovus pavergianti personažų kolekcija, ko gero, iki šiol džiugina senjorų ir viduriniosios kartos širdis... Be abejo, jų vaikystės teatriniai įspūdžiai glaudžiai siejasi su iškiliu aktorės Onutės Zališauskaitės sėkmingos kūrybos įvaizdžiu.
Po sėkmingo debiuto Barabaš vaidmeniu I. Fodoro pjesėje „Brandos atestatas“,ji toliau sėkmingai kaupė ir brandino šūsnį naujų darbų. Per pirmuosius penkerius metus ji sukūrė gražių ir įsimintinų vaidmenų: berniuko Kajaus J. Švarco pasakoje „Sniego karalienė“, Vanios – K. Simonovo dramoje „Taip ir bus“, Marikės – Žemaitės apsakyme „Petras Kurmelis“ ir kt.
1950 m. Onutė buvo pakviesta į Kauno jaunojo žiūrovo teatrą, kur ji dar labiau praturtino savo „vaikiškos“ krypties repertuarą. Atmintinas yra jos suvaidintas Jaunutis S. Čiurlionienės „Dvylika brolių juodvarniais laksčiusių“, Batuotas Katinas, to paties pavadinimo pasakoje, Jurgelis – D. Čiurlionytės „Pasakų šalis“, Gavrošas – V. Hugo „Vargdieniai“... Sunku suskaičiuoti visus jos kurtus mielus padaužas scenoje. Vaidmenų skaičius ir kokybė vis augo, ypač tada, kai 1959 m. į tas pačias patalpas įsikėlė Kauno muzikinio teatro dramos trupė ir ji ilgiems dešimtmečiams tapo Kauno valstybinio dramos teatro aktore. Bėgant metams ryškiai keitėsi jos kuriamų personažų amžius; greta Piemenuko K. Kubilinsko „Molio Motiejuke“ ar Nykštuko Pirmadienio pasakoje „Snieguolė ir septyni nykštukai“ radosi Freken Bok A. Lindgren „Mažylyje ir Karlsone“, Kukuškina A. Ostrovskio „Pelningoje vietoje“, Magdusė B. Sruogos komedijoje „Dobilėlis penkialapis“... Per beveik penkis dešimtmečius Onutė teatrų scenose suvaidino per aštuoniasdešimt įvairių vaidmenų.
Kolegos visada mėgo Onutę už jos gerumą, žemaitišką principingumą, profesinį reiklumą sau ir kitiems, už gebėjimą būti tarp žmonių tyliai juos gerbiant ir mylint...
Manau, pagrindiniam Onutės gyvenimo kelio credo išreikšti pritiktų šios eilės:
Nevaizduodami didvyrio, kankinio,
Pasikeiskim akių spinduliais,
Meilės jausmo sušildyti ženkime
Nežiniosios Vilties keliais.
Kaip gyvenimo paveldo sumą,
Po savęs palikim gerumą.
Ilsėkis ramybėje, mieloji Onute... Telydi tavo paskutinį skrydį mūsų visų šviesus liūdesys.
Kolegų vardu – Antanas Žekas
Atsisveikinimas su velione vyks š.m. rugpjūčio 19 d. (antradienį) Kauno valstybinio dramos teatro palėpės salėje (Laisvės al. 71, V aukštas) nuo 11 val. Urna išnešama 14 val. Artimųjų pageidavimu vainikų ir krepšelių nenešti. Atsisveikinimo metu bus renkamos aukos onkologinėmis ligomis sergantiems vaikams.
