Lapkričio 5 d. Vilniaus teatre „Lėlė" įvyko jaukus, bemaž šeimiškas vakaras, skirtas dailininkei ir režisierei Vegai Vaičiūnaitei (1962-2004), kuri mūsų teatro istorijoje žinoma kaip unikalaus aplinkos teatro „Miraklis", gyvavusio daugiau nei 5 metus, įkūrėja, įspūdingų muzikinių reginių įgyvendintoja, savitos teatro bendruomenės subūrėja. Teatro „Lėlė" fojė iki lapkričio 22 d. galima apžiūrėti parodą, kurioje eksponuojamos V. Vaičiūnaitės ir jos bendraminčių sukurtos lėlės spektakliams „Pro memoriam Šv. Stepono 7", „Audra", „Saulės kelionė", „Keturi bibliniai šokiai".
1995-ieji, kai V. Vaičiūnaitė ėmė burti „Miraklį", buvo ne mažiau finansiškai keblūs metai nei dabar. Laimė, tuo metu veikė Atviros Lietuvos fondas, kuris buvo kūrybiškų projektų finansų „donoras", jis ir parėmė pirmąjį šios trupės vaidinimą „Pro memoria Šv. Stepono 7". Menininkė buvo itin energinga asmenybė, užsispyrusi, valinga, įtaigi, turėjo vadybininkės gabumų, puikiai suvokė viešumo galią - rinkdavo visas publikacijas apie „Miraklį" (prisimenu, nešiojosi tokį kopijų aplanką...). Nesant rimtesnės bazės, kur būtų galima gaminti didžiules lėles, dekoracijas, repetuoti su daugybe žmonių (iš pradžių dirbta „Lėlėje", vėliau - menkai šildomuose buvusiuose Geležinkelininkų kultūros rūmuose), ji savo teatrine vizija užkrėtė daugybę talkininkų, sudomino labai margą publiką, įrodė idėjos gyvybingumą projektines lėšas skirstantiems kultūros administratoriams.
Vakare, kuri vedė „Miraklio" senbuvė, retos inteligencijos žmogus - Austėja Merkevičiūtė (beje, žinoma kaip rimta vertėja), buvo rodomi šio teatrinio sambūrio spektaklių vaizdo įrašų fragmentai. (Kaip svarbu negailėti lėšų kokybiškiems spektaklių vaizdo įrašams! Deja, apie 1995-uosius tai dar ne visi suprato, o ir dabar kai kas tam neskiria reikiamo dėmesio.) Šiurpuliukai oda bėgo, kai vakaro pradžioje dainavo Aistė Smilgevičiūtė su roko grupės „Skylė" vyrais (jie daugumai „Miraklio" pasirodymų yra sukūrę muziką). Apie techninius „Miraklio" nuotykius pasakojo Norvydas Birulis, didelis visokių efektų meistras. „Miraklio" vaidinimuose būdavo gausu pirotechnikos triukų, videomeno, įvairiausio apšvietimo. O lyjant lietui ar per speigą pasitaikydavo ir kliauzių, vaidintojų gyvybėms kėlusių net pavojų... Leonas Merkevičius, irgi vertėjas, paporino anekdotinių nutikimų iš teatro gastrolių, kaip į lėles reaguodavo įtarūs muitininkai... Apie trupės darbo sąlygas kalbėjo dailininkė Ligita Skukauskaitė, kuri ir inicijavo šį vakarą. Dailininkė Jūratė Stauskaitė prisiminė V. Vaičiūnaitę kaip išradingą dailės pedagogę, spontanišką asmenybę. Teatrologė Audronė Girdzijauskaitė pastebėjo, jog V. Vaičiūnaitei spektakliuose labiau rūpėjo vaizdas, o ne dramaturgija. Teatrologei užkliūdavęs „Miraklio" artistų (profesionalų akimis - mėgėjų) meistriškumo vaidinant su lėlėmis stygius... O teatrologė Elona Bajorinienė akcentavo, kad „Miraklis" pirmiausia buvo bendruomenės teatras (dalyvaudavo ištisos šeimos su vaikais!).
Išties „Miraklio" artistai vaidino ne dėl pinigų. Toji keista veikla, profesionalai pasakytų - nekomfortiška (lietūs, šalčiai, lėlių svoris), daugeliui teisiškai neįtvirtinta sutartimis - reikalavo iš kūrėjų ir kitokio požiūrio į teatrą. Teatras - kaip tarnystė meninei idėjai, tikėjimas ir dvasinis veiksmas (profesionalai, priversti išgyventi iš savo amato, dažnai įsivelia į dviprasmiškus piniginius santykius su užsakovais, flirtuoja su populiariąja žiniasklaida, varžosi dėl savo įvaizdžių „prekinės paklausos", taip galiausiai išduodami pačią teatro idėją, jaunystės idealus, renkantis profesiją).
Prisiminkime, „Miraklio" vaidinimai būdavo atviri ir nemokami visiems (proginius, šventinius pasirodymus per miestų renginius apmokėdavo savivaldybės, festivaliai; galbūt pastarieji - ant pakylų miestų aikštėse - labiau pramoginiai, „suestradinti", ne tokios unikalios atmosferos). Tad „Miraklio" publika buvo itin marga - nuo ezoterika, mitologija, nekomerciniais menais besidominčiųjų iki šiaip užklydusių žiopsotojų, Užupio keistuolių, kurių tais laikais netrūko. (Dabar „Skalvijos" kino centre kartais surengiamos nemokamos filmų peržiūros, rėmėjams padedant. Tai jose tokių „tipažų" gali pamatyti, kurie iš viešojo gyvenimo išstumti! Skurdo palytėtieji, pažemintieji juk irgi žmonės, turintys kultūrinių poreikių...) Beje, Vilnius dabar gerokai „nuglaistytas", pristatyta visokių „istorinių imitacijų" - kur dabar V. Vaičiūnaitė savo spektakliams rastų vietų, kurios alsuotų nesumeluota laiko dvasia?..
Beje, didžiulės lėlės, kurių kiekvieną valdydavo keli aktoriai, regis, nebuvo palankios rafinuotai animacijai, preciziškam judesiui. Išties jos efektingos kaip objektai, bet kokios jų plastinės galimybės? Jas ir gali tik kilnoti, siūbuoti, skambant ritmiškai akcentuotai muzikai. Ypač matydavosi jųjų „kratymas" dienos šviesoje per užsakomuosius renginius miestų šventėse...
2000-aisiais teko dalyvauti vertinimo komisijos darbe, renkant geriausius sezono teatro menininkus „Kristoforo" apdovanojimams (buvo toks nepatentuotas pavadinimas...). Tąsyk ir V. Vaičiūnaitės kandidatūrą pasiūliau apsvarstyti lėlių teatro spektaklių grupėje. (Oi, kaip rūstavo dabar jauniesiems teatralams nežinomas, o anuomet gana įtakingas Teatro ir kino rėmimo fondo direktorius už mano pasiūlymą ieškoti kandidatų ne tik tarp valstybinių lėlių teatrų...) Sėkmė tąsyk lydėjo kitą lėlių teatro kūrėją, pelnytai. O Vegą po kelių metų užklupo liga. Ir kitos progos ją apdovanoti nebuvo...
Apie V. Vaičiūnaitę ir „Miraklį" norima išleisti albumą. Graži idėja. Tikėkimės, iniciatoriai darban pasitelks ir teatrologus - reikėtų apsvarstyti leidinio struktūrą, paskirtį, įvertinti turimą archyvinę medžiagą. Norisi tikėtis, kad leidinys bus kokybiškas.
