Pirmąkart Klaipėdos dramos teatre dirba Eimuntas Nekrošius - stato „Kalės vaikus“ pagal Sauliaus Šaltenio romaną. Inscenizaciją parašė pats autorius. Premjera - rytoj, vasario 3 dieną.
„Kalės vaikus“ S. Šaltenis kūrė 1972-1988 metais, išleido 1990-aisiais. Romano veiksmas nukelia skaitytoją į XVIII amžiaus Mažąją Lietuvą ir sukasi apie parapijos kleboną Kristijoną (Donelaitį). Kitų veikėjų - klebonienės Marijos, Lotės Sužadėtinės, Daktaro Zakso, patarėjo Abelio, bepirščio mokytojo Limbos - gyvenimo istorijos susipina į visumą.
Varpininko Karvelio vaidmenį kuria Darius Meškauskas. Pirmą sykį jis dirba su E. Nekrošiumi. Aktorius yra pasakojęs apie nuostabą, kildavusią žiūrint šio režisieriaus spektaklius - „Kvadratą“, „Pirosmani, Pirosmani...“ Jie D. Meškauską „užkrėtė“ teatru.
Prisitrynė prie E. Nekrošiaus
E. Nekrošiaus įtaka Lietuvos teatrui tokia didelė, kad situaciją D. Meškauskas yra pavadinęs „milžino paunksme“ (pagal Balį Sruogą). Palyginimas tinka ir K. Donelaičio asmenybei nusakyti. „Istorijoje kaskart atsiranda tokių žmonių, kurie suteikia proveržį. Kaip Maksimas Gorkis „Dugne“ rašė, staiga viską pastumia trisdešimt metų į priekį“, - prieš premjerą kalbėjo aktorius.
Duetas puikus: S. Šaltenis, E. Nekrošius. Klaipėdiečiams aktoriams tai - kūrybinis nuotykis. „Prisitryniau. Viena buvo matyti E. Nekrošiaus spektaklius, kurių žiūrėti į Jaunimo teatrą eidavau nuo dešimtos klasės. Dėl jų ir pasirinkau šią profesiją. Kas kita stebėti tą virtuvę iš vidaus, paragauti jos“, - tvirtino D. Meškauskas.
Repeticijose jam daug kas nauja. Sako, režisierius mąsto apie žmogų, intuityviai nujaučia, kas tinka scenai. „Jis šamanas - buria. Žiūri žiūri, lyg ir nieko nevyksta, o staiga pajunti, kad spektaklis tave įtraukia ir neša. Kokiu būdu režisierius tai padaro, sunku pasakyti. Jam nepatinka tiesmukas pasakojimas - besti kaip pirštu į akį. Įdomiau, kad žiūrovas pats suprastų mintį, kurtų drauge su mumis“, - pasakojo aktorius.
Nubudo kaip Buda
„Kalės vaikai“ nukelia į donelaitišką epochą, artimą Klaipėdos kraštui istoriškai ir geografiškai. Čia susipina daugybė istorinių klodų. S. Šaltenio kalba - tanki, sodri, pasakojimas primena K. Donelaičio „Metus“ - apima visos tautos gyvenimą.
„Man, aktoriui, nelengva. Sakinio pradžioje - daiktavardis, pabaigoje - veiksmažodis, o tarp jų - masė epitetų. Reikia nepamesti minties, tausoti skambesį, literatūros grožį, - svarstė D. Meškauskas. - Veiksmo ir linksmų nutikimų daug (juk kalbama apie žmonių gyvenimą), bet visa tai stebi tarytum iš paukščio skrydžio, atitolęs. Kaip upės tekėjimą. Ir staiga suvoki savo gyvenimo prasmę. Nubundi kaip Buda sėdėdamas po medžiu.“
1993 metais D. Meškauskas kūrė Jasono vaidmenį, to paties pavadinimo S. Šaltenio pjesę statė Algirdas Latėnas. Spektaklis buvo svarbus aktoriui, tuo metu dar tik pradėjusiam savo karjerą. Už vaidmenį Darius nominuotas geriausio aktoriaus titului.
„Vaidmuo buvo etapinis - didelis, tragiškas, todėl įkvėpė pasitikėjimo. Man pažįstama ir artima S. Šaltenio intonacija, - teigė D. Meškauskas ir pridūrė: - Jis atvažiuos, pasižiūrės, pasakys savo verdiktą.“
Bandė sukliudyti šėtonas
Ne vieną vaidmenį D. Meškauskas sukūrė pagal lietuvių dramaturgų - Gintaro Grajausko, Sigito Parulskio - kūrybą. Neįmanoma pamiršti ir kritikų išliaupsinto „Hamleto“. Spektaklis šią savaitę grįžo į Kauną, kovą bus rodomas Vilniuje.
Antradienį sostinėje D. Meškauskas dar vaidino „Tartiufe“. Išvyko iš Klaipėdos, o prie Kauno teko sustoti dėl nuleistos padangos. Prieš premjerą bėda po vieną nevaikšto? „Pats šėtonas man bandė sukliudyti patekti į Vilnių. Ne kiekviena tokia savaitė, bet dar pažiūrėsime, kuo ji baigsis“, - juokėsi pašnekovas.
Karvelio vaidmenį Darius dalijasi su mokiniu Mikalojumi Urbonu. Galima nuspėti - dėl aktoriaus užimtumo. „Būtų nesąžininga dėl kitų, jei neturėčiau, kas mane pakeistų per repeticijas. Juk jos sustotų. Mane dubliuoja jaunas aktorius, su juo - kitas spektaklio variantas, - paaiškino D. Meškauskas. - Lakstymo daug, nes reikia prisiderinti ir prie studentų. Pirmame-antrame kurse dėstytojas labai reikalingas, paskui jie pradeda po truputį kurti patys.“
„Hamleto“ planas
„Norėčiau, kad įpareigotų daugiau. Jei jau Klaipėdoje yra kultūros magistrų grupė, ji galėtų įkurti savo ložę ir turėti patariamąjį balsą savivaldybėje kultūros, švietimo klausimais. Kad tai nebūtų vien puošmena“, - svarstė Klaipėdos dramos teatro meno tarybos narys.
Rugsėjį klaipėdiečių teatralų „Hamletui“ sukanka dešimt metų. Laikas praėjo greitai. Bet medžiaga nesensta - kolektyvą pasiekia nauja informacija, visuomenės aktualijos. „Susirenkame prieš spektaklį, pamąstome. Žiūrėk, visa tai egzistuoja ir Williamo Shakespeare´o kūrinyje. Lenkų teatrologas Janas Kottas rašė, kad „Hamletas“ išvis nėra pjesė. Tai - scenarinis planas. Jame nėra būdvardžių, nieko nepasakoma apie personažus, tik vardijama, ką jie padarė“, - apie kūrinio ilgaamžiškumą kalbėjo D. Meškauskas.
