Oskaras Koršunovas iš tamsių Williamo Shakespeare´o „Hamleto“ gelmių nėrė į šviesia žaisme trykštantį Gaetano Donizetti „Meilės eliksyrą“. O.Koršunovas įsitikinęs, kad gera operos režisūra padeda solistams dainuoti. Naujųjų metų vakarą Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras (LNOBT) pakvies į populiarios italų kompozitoriaus G.Donizetti operos „Meilės eliksyras“ premjerą.
Operos klasikos ėmėsi novatoriškų menininkų kompanija: dirigentas Modestas Pitrėnas, režisierius O.Koršunovas, scenografas Gintaras Makarevičius ir kostiumų dailininkė Agnė Kuzmickaitė. Tačiau šįkart kūrėjai nežada stebinti naujovėmis. Anot jų, „Meilės eliksyras“ – ne ta opera, kurioje norisi ieškoti šiuolaikiškų aktualijų, įgyvendinti pribloškiamas idėjas.
Apie tai ir operinę patirtį pasikalbėjome su 39 metų O.Koršunovu.
- Kuo jums įdomus naujasis darbas?
- Man tai savotiška galimybė atsigauti po „Hamleto“. Tai – lyg išnirimas iš juodų sielos gelmių į šviesą. Atrodytų, „Meilės eliksyro“ siužetas be galo naivus – juk negali būti gėrimo, kuris sukeltų meilę. Tačiau šioje operoje iš tikrųjų glūdi daug išminties. Tai veikalas apie tikėjimą, galintį paversti bet kokį vyną meilės apžavų gėrimu, padėti išsiskleisti jausmams.
Gal dėl mūsų pragmatiškumo ir netikėjimo žmonėmis, gražiomis istorijomis ne visada išsipildo gyvenimo svajonės? Mums dažnai pristinga nuoširdumo ir naivaus tikėjimo, kad būtume iš tikrųjų laimingi.
Mes nežadame nieko versti aukštyn kojomis ir moderninti. Norime išryškinti žaismingą operos siužetą ir intrigą, perteikti jos šviesią, gražią lyriką. Kita vertus, spektakliai tampa aktualūs nebūtinai dėl to, kad to sąmoningai siekiama, o dėl bendravimo su publika. Manau, kad „Meilės eliksyras“ bus kažkiek artimas mano „Įstabiajai ir graudžiajai Romeo ir Džuljetos istorijai“, „Vasarvidžio nakties sapnui“ ir kitiems žaismingesniems spektakliams, bet jo žaismės netemdys nevilties šešėlis.
- Nuo jūsų pirmojo darbo LNOBT – Richardo Wagnerio „Skrajojančio olando“ – praėjo keturiolika metų. Kaip jautėtės statydamas operą tada ir dabar?
- Per tą laiką daug kas pasikeitė. Anuomet buvo tikrai drąsu neturint operos patirties imtis šio žanro. O aš dar dirbau be padėjėjo – pats vienas turėjau viską sugalvoti, suvaldyti chorą ir visus kitus spektaklio komponentus.
Dabar smagu prisiminti juokingus „Skrajojančio olando“ nuotykius, kurie anuomet atrodė tikra tragedija. Gaisrininkai prieš pat generalinę to spektaklio repeticiją uždraudė naudoti operoje degią kino juostą, kuri buvo Žilvino Kempino – dabar garsaus šiuolaikinio meno kūrėjo – scenografijos pagrindas. Į teatrą buvo atgabentos kelios tonos kino studijos nurašytos juostos, bet per vieną naktį reikėjo sukurti visiškai naują operos scenovaizdį. Prisimenu ir kitą tragikomišką momentą, kai Eugenijus Vasilevskis netikėtai pakibo pačiame laivo viršuje. Tokia scena komedijoje, ko gero, pasirodytų netikroviška.
Šiandien LNOBT žengia koja kojon su įdomiausiais Europos teatrais savo novatoriškais spektakliais ir režisūros tendencijomis. Teatre dirba daug puikių profesionalų, kuriais remiuosi ir statydamas „Meilės eliksyrą“. Tiesa, nekeliame tikslo panaudoti visas didžiules teatro technines galimybes, bet naujųjų technologijų spektaklyje bus.
- Jūs statote jau trečią klasikinę operą, esate režisavęs šiuolaikinių kamerinių operų. Kurie tų darbų įsiminė labiausiai?
- Buvo labai įdomu dirbti su italų rašytoju Alessandro Baricco statant Wolfgango Amadeaus Mozarto „Užburtąją fleitą“ Turino operos teatre. A.Baricco originaliai traktavo kūrinį – kaip vitališką, liaudžiai sukurtą operą, o ne kaip masonišką bibliją. Spektaklis išėjo linksmas, patrauklus. „Užburtoji fleita“ man – viena gražiausių operų.
Įspūdingas buvo ir šiųmetis darbas Stavangeryje (Norvegija) – spektaklis pagal Jono Fosse pjesę „Tos akys“, kurtas kaip vienas svarbiausių Europos kultūros sostinės projektų (šiemet šis titulas buvo suteiktas Stavangeriui. – Red.). Muziką jam parašė Gintaras Sodeika. Tai buvo modernaus šiuolaikinio teatro pavyzdys, suvienijęs muziką, dainavimą, šokį, draminį veiksmą, žodį. Į spektaklio partitūrą įsiliejo ir jūros ošimas, vėjo dvelksmas, įspūdingos gamtos scenografija. Specialiai šiam projektui buvo pastatytas didžiulis amfiteatras prie jūros. Artistai išeidavo iš jūroje įrengtų veidrodinių kubų lyg iš vandens – kūrinys prasidėdavo tarsi stebuklu. Virš fjordų kalnų nusileidus saulei, gamtovaizdžio spalvos mainėsi, virš galvos pakibdavo mėnulis. Nepamirštamas įspūdis.
- Ar klausotės operų savo malonumui?
- Tiesą sakant, niekada nebuvau didelis šios muzikos mėgėjas. Bet statant operas atsiveria jų grožis ir suvoki, kad teatras čia tikrai nėra šalutinis dalykas – gal net svarbiausias.
- Kaip apibūdintumėte gerą operos režisūrą?
- Režisierius turi atsikovoti kažkiek savo erdvės, tačiau neįmanoma versti solistų vaidinti atsietai nuo to, ką jie dainuoja, kaip kvėpuoja. Muzikoje glūdi dramaturginis spektaklio užtaisas, yra užkoduota emocinė psichologinė partitūra. Gera operos režisūra padeda solistams dainuoti.
Tarkime, statydamas „Meilės eliksyrą“ pastebiu: kuo taiklesnė mizanscena, tuo tiksliau dainuoja artistai, atsiranda daugiau spalvų ir ryškumo. Tačiau kartu man nesinori niekam piršti išankstinių savo nuostatų.
„Meilės eliksyre“ labai svarbi improvizacija – kad kiekvienas solistas kurtų savo personažą jam priimtiniausiomis priemonėmis, kūrybos dvasia skleistųsi tarsi savaime – lengvai ir džiaugsmingai.
O.Koršunovo režisuoti muzikiniai spektakliai
* 1995 m. R.Wagnerio opera „Skrajojantis olandas“ LNOBT.
* 2004 m. V.Baltako kamerinė opera „Cantio“ pagal Sh.Lynn Joyce libretą Miuncheno bienalėje (Vokietija).
* 2004 m. G.Sodeikos kamerinė opera „Vienatvė dviese“ pagal S.Parulskio pjesę „Gaidos“ festivalyje Vilniuje.
* 2006 m. G.Sodeikos kamerinė opera „Vinter“ pagal J.Fosse pjesę Šv.Kotrynos bažnyčioje Vilniuje.
* 2006 m. W.A.Mozarto opera „Užburtoji fleita“ pagal A.Baricco libretą Turino operos teatre (Italija).
* 2008 m. Muzikinis spektaklis „Tos akys“ pagal J.Fosse pjesę ir G.Sodeikos muziką Stavangeryje (Norvegija).
