Šį sekmadienį, gruodžio 6 dieną, 18 valandą Šiaulių dramos teatre premjera - Eugene´o O´Neillo vienos dalies drama „Meilė po guobomis“, kurią režisuoja Paulius Ignatavičius.
Spektaklio „Meilė po guobomis“ drama įsiplieskia ir suliepsnoja ūkyje, į kurį našlys tėvas Ifreimas Kebotas (aktorius Juozas Bindokas) parsiveža jauną žmoną Abę (aktorė Jūratė Budriūnaitė). Fermoje nuo ryto iki vakaro triūsiantys vyresnieji sūnūs Simeonas (Rolandas Dovydaitis) ir Piteris (Dalius Jančiauskas) nebemato prasmės lenkti nugarų ir nusprendžia keliauti į aukso kasyklas. Tarp jaunėlio sūnaus Keboto (aktoriai Anicetas Gendvilas ir Aidas Matutis) ir Abės kilusi priešprieša perauga į pražūtingą aistrą.
Apie autorių ir pjesę
Pjesės autorius - Eugene´as O´Neillas - keturių Pulicerio premijų laureatas (1920, 1922, 1928, 1957) ir pirmasis Amerikos dramaturgas, įvertintas Nobelio premija (1936) „už įtaigumą, nuoširdumą ir jausmų gelmę dramos kūriniuose, naujai atkuriant tragedijos žanrą“. Pjesė „Meilė po guobomis“ parašyta 1924 m. ir pastatyta Grinvič Vilidžo teatre Niujorke sukėlė skandalą: Amerikos auditoriją gerokai papiktino vaikžudystės, keršto ir kraujomaišos temos, dėl ko spektaklis iš pradžių buvo pasmerktas kaip amoralus.
Klasikinį meilės trikampį O´Neillas pasiskolino iš graikų mitų. Dzeuso žmona Fedra, bandžiusi suvilioti dorąjį posūnį Ipolitą, atstumta iš keršto nusižudo, palikdama laišką - esą Ipolitas bandęs ją suvilioti. Pasipiktinęs tėvas Dzeusas paprašo Poseidono nublokšti Ipolitą nuo pakrantės uolos. Pagrindinė pjesės herojė Abė, pagimdžiusi kūdikį mylimam posūniui, primena ir kitą antikos personažą - Medėją, iš keršto nužudžiusią savo vaikus.
Skandalingoji drama buvo pastatyta ne vienoje pasaulio scenoje, realizuota kine. Vienu brandžiausių XX a. Amerikos dramaturgijos kūrinių pripažinta drama Lietuvoje buvo pastatyta tik kartą - 1979 m. Šiaulių dramos teatre (režisierė Regina Steponavičiūtė). Tuomet spektaklis sulaukė milžiniško populiarumo.
Apie režisierių ir kas jam svarbu
Dabar į Šiaulių sceną grįžtantis spektaklis „Meilė po guobomis“ nebeturi jokių sąsajų nei su antika, nei su Amerikos vakarais. Veiksmas vyksta šiandien, industrinėje fermoje, net nesvarbu, kokioje šalyje. Šiuolaikinis žvilgsnis, vidinis pjūvis - jaunos, ambicingos, trafaretų nemėgstančios komandos rezultatas.
Spektaklio režisierius Paulius Ignatavičius - dukart „Auksinio scenos kryžiaus“ nominantas. Jo kūrybiniame bagaže per keletą metų sukaupta daugiau nei dešimt spektaklių įvairiuose šalies teatruose. „Meilė po guobomis“ - jau ketvirtas šio jaunosios kartos režisieriaus darbas Šiaulių dramos teatre. Lengvų temų ir paprastų sprendimų neieškantis Paulius Ignatavičius sakė, kad O´Neillo tragedijos gelmės tokios gilios, kad spektaklyje įmanoma atskleisti net kelis kontekstus. Atpasakoti siužetą ir atkurti amerikietiškos fermos aplinką nėra labai svarbu. Netgi atvirkščiai - siekiama parodyti, kuo virtęs šiuolaikinis kaimas, kiek tos „romantikos“ moderniuose ūkiuose su senų rakandų šiukšlynais, ūkio padargų krūvomis. Kaimo ūkiai, anot režisieriaus, yra tapę industrializuotu verslu. Be ekologijos, dar viena svarbi ir Lietuvai artima tema - emigracija, kurią išreiškia brolių pozicija - „viską metu ir važiuoju ieškoti „aukso“ kitur - neva kažkur kitur slypi ta laimė ir turtai. Svarbiausia spektaklyje atrodė šiuolaikinio jauno žmogaus vidinis konfliktas, jo tragedija, nes jis bando gyventi ne savo, o kitų primestą gyvenimą.
Kaip sakė Paulius Ignatavičius, „iš jauno žmogaus daug ko nori motina, daug ko nori tėvas, daug ko nori visuomenė. Dažnai mes net nesusimąstome, kad darome tam tikrus darbus vien dėl to, kad norėtume kažką įrodyti kitiems, ar dar dažniau, kažką įrodyti sau. Juk tai absurdiška. Aš sakau drąsiai ir garsiai: gyvenime mes niekam nesam skolingi - nei tėvams, nei visuomenei, nei religijai. Mes niekam nieko neturime įrodyti. Deja, tai suvokia nedaugelis žmonių. Jauną žmogų dažnai užgriūna kitų lūkesčių lavina. Mūsų gyvenimas pilnas taisyklių ir normų, kurių neva reikia laikytis, kitaip - būsi atskirtas nuo sociumo.
Velniop tai. Išsilaisvinkim. Neleiskim aplinkai daryti iš mūsų sau patogių produktų. Išdrįskim gyventi iš esmės, pagal tai, kaip šaukia mus mūsų vidinis balsas. Išgirskim slapčiausią geismą, sklindantį iš sielos gelmių. Ir nebijokim elgtis taip, kaip norime mes patys, tiksliau mūsų gelmė, mūsų praraja, mūsų širdis.
Būtent apie tai yra šis spektaklis. Apie ambiciją ir egoizmą, kurie veda link susireikšminimo. Ambiciją įrodyti kitiems savo pranašumą. Dėl jos įvyksta tragedija. Tai spektaklis apie žmogų, kuris nesugebėjo išsilaisvinti iš jį supančiojusios mirusios motinos ir gyvo tėvo, kieto kaip uola. Akla ambicija atkeršyti tėvui už mirusią motiną, neleido jam įsiklausyti į slapčiausią savo sielos riksmą ir pasielgti visiškai priešingai nei iš jo tikėjosi motina ar tėvas.
Spektaklis - tai lyg ištroškusių geismo sielų kliedesys, lyg aistros apakintų širdžių sapnas, kuris baigiasi tragedija, nes tos širdys tam geismui, tai aistrai buvo nepasiruošusios, per daug jose buvo pavydo ir nepasitikėjimo, o dar daugiau ambicijos. Per stipriai Ebinas, Keboto sūnus, buvo įsikabinęs į bambagyslę, jungiančią jį su motina ir tėvu, jo širdis dar bijojo gyventi. O ta baimė ir yra visų liūdniausia, kas glūdi jauno žmogaus sieloje“.
Tokioje daugiakontekstėje medžiagoje, anot režisieriaus, yra „geros aktorinės mėsos“, įdomu turėtų būti ir žiūrovams, ir patiems aktoriams. Paulius Ignatavičius pripažino, kad šis spektaklis ir jam - tam tikras eksperimentas, nes jis pirmąsyk panaudojo mikrofonus, kurie leido atsisakyti tradicinio aktorių kalbėjimo „paskutinei parterio eilei“ ir vietoj garsaus balso atrasti kitokią personažų kalbą - intymesnę, teisingesnę.
Apie aktorius ir jų viltis
Aktoriui Juozui Bindokui jau antrą kartą tenka vaidinti šiame spektaklyje; prieš 36-erius metus jis kūrė sūnaus Piterio vaidmenį, o dabar - senio Ifreimo Keboto. Ir nors, rodės, kad viskas žinoma, šįsyk viskas kitaip, labai netikėta. Šis spektaklis, anot aktoriaus, tai visas aistrų poligonas: nuo meilės iki žmogžudystės. Aktorė Jūratė Budriūnaitė pritaria, kad labai daug žiūrovų vienoje ar kitoje situacijoje atpažins save, tą savo pusę, kurią slepiam, nes ji nelabai graži, nemadinga, gal net nepadori, kita vertus ji - labai gamtiška. „Tai mes dar tik užčiuopėm, kelionė dar tik prasideda“, - kad spektaklio premjera nereiškia darbo pabaigos įsitikinusi aktorė Jūratė Budriūnaitė. Vienas iš Ebiną įkūnijančių aktorių Aidas Matutis sakė, kad įdomu stebėti, kaip jo veikėjas, iš pradžių lyg pasiduodantis, per dramą auga, virsta brandžia asmenybe, gebančia prisiimti atsakomybę.
Spektaklio scenografė ir kostiumų dailininkė Goda Palekaitė Šiaulių scenoje irgi ne naujokė (dar būdama studentė ji kūrė scenografiją Pauliaus Ignatavičiaus spektakliui „Kova“ pagal Kafką). Spektaklyje „Meilė po guobomis“ jos tikslas - deromantizuoti kaimo idilę, parodyti, kokia aplinka iš tiesų egzistuoja daugelyje ūkių (tiek Lietuvos, tiek viso pasaulio). Atsisakyta šios dramos populiarios scenografijos - namo, sukurta mobili erdvė. Be pastatų, be patalpų, be vietos ir be laiko.
Padėti perkelti beveik šimtmečio senumo dramą į mūsų laikus režisierius pasikvietė vieną progresyviausių Europos elektroninės muzikos kompozitorių suomę Antye Greie-Ripatti, kuri kurdama drąsiai eksperimentuoja: sumaišo žodinį atlikimą, balsą, garsus su elektronine muzika, kuria garso instaliacijas pasitelkdama aplinkos, pramonės triukšmą, miesto šurmulį, ūkio garsus.
Spektaklio šviesų dailininkas - fotografijos ir medijų menininkas Julius Kuršys.
ŠDT inf.
