Kai lenkų teatro kritikas ir „Nowy teatr" dramaturgas Piotras Gruszczyńskis prieš pora metų Menų spaustuvėje pristatinėdamas Krzysztofo Warlikowskio spektaklį „(A)pollonia" papasakojo, jog kūrybinė grupė medžiagą spektakliui kaupė vienoje Graikijos salų, atsidėjo vien spektakliui, diskusijoms, nekalbant jau apie graikų mitų „susišildymą", - pasirodė, jog tai yra bene veiksmingiausias spektaklio kūrimo principas. Žinoma, bepigu taip teigti, kai Warlikowskio atveju gautas rezultatas - vienas geriausių pastarojo dešimtmečio Europos spektaklių. Šiais laikais Lietuvoje beveik nebėra aktorių, kurie spektaklio kūrimo metu dirbtų tik su juo, todėl „išėjimas į kitą erdvę" atrodo itin aktualus norint sukurti darbą, kurio detalės funkcionuotų kaip vieningas organizmas, kuriame nesimatytų techniškų jungčių tarp scenų, kur visas spektaklis nuskambėtų kaip vientisas temos vystymas, kaip ėjimas link tikslo.
Lietuvoje daugiausiai buvo rašyta apie Vido Bareikio rengtas stovyklas rengti spektaklius „Mr. Fluxus" ir Albert´o Camus „Kaligulą". Apie darbą sodyboje užsiminė ir Agnija Leonova, šįmet baigusi teatro režisūros studijas ir pristačiusi spektaklį „Ar aš Don Quixote´as?" (kuriame, beje, vaidino su Bareikiu jau dirbę aktoriai). Dėl vienų rezultatų galima ginčytis, kitų dar neteko matyti, tačiau akivaizdu, kad taip kūrėjams mažėja išorinių dirgiklių ir juos blaškančių trukdžių, o susikaupimas ties vienu darbu tampa didele prabanga.
Neseniai panašią turėjo Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje į trečią kursą žengiantys vaidybos studentai, vadovaujami režisieriaus Oskaro Koršunovo. Savaitę didžioji kurso dalis dirbo Anykščių meno inkubatoriuje, repetuodami vieną iš daugybės savo darbų - Ievos Stundžytės spektaklį „STOP". Tiesa, ši stovykla skyrėsi nuo prieš tai minėtų ir savo sumanymu, ir forma. O pirmiausia tuo, kad pasiruošti spektakliui nebuvo pagrindinis susirinkusiųjų tikslas.
Holistinė vaidyba
Stovyklos idėja kilo aktorei Vestai Grabštaitei, minėto kurso dėstytojai ir pagrindinei kuratorei. Prieš daugiau nei metus Grabštaitė inicijavo projektą „Mąstantis kūnas: vaidybos sistemų analizė ir integracija šiuolaikinio aktoriaus kūrybos procese", kurį parėmė Lietuvos mokslų akademija ir kuris antrus metus bus vykdomas su Koršunovo kurso studentais. Vienas sumanymo tikslų -laboratoriškai ištirti, kaip fiziškai, neurologiškai ir psichologiškai aktorių veikia šiandieniniai vaidybos metodai (pavyzdžiui, Stanislavskio fizinių veiksmų metodas, Suzuki metodas, psichofizinė vaidyba ir t.t.). Svarbus yra siekis įrodyti holistinio požiūrio svarbą ruošiant aktorius. Kitaip tariant, siekiama nesureikšminti emocijos kaip pagrindinio aktoriaus darbo inspiracijos šaltinio, bet greta jos suvokti ir fizinio, protinio bei dvasinio pasiruošimo poreikį, o galiausiai - ugdyti aktorių gebėjimą sujungti visa tai į visumą. Studentai yra nuolat stebimi ne tik per repeticijas, bet ir skirtingų sričių medicinos specialistų, kurie tiria būsimų aktorių fizinę prigimtį bei fizinius pokyčius ir kūno reakcijas. Stovykloje nuo pat pirmos dienos kiekviena veikla vedė būtent tokio tikslo link.
Apžvelgus programą galėtų pasirodyti, kad tai buvo rutiniška savaitė - repeticijos, Suzuki metodas, teorinė paskaita kasdien. Vis dėlto dauguma studentų pripažino, kad kiekviena diena buvo visiškai skirtinga jau vien dėl to, kad skyrėsi veiklų išdėstymo tvarka. Be to, programos beveik niekas neįsimindavo, tad kaskart būdavai nusiteikęs, jog po pusryčių gali vykti bet kas. Vienas-du Suzuki metodo užsiėmimai, dvi-trys valandos teorinės paskaitos, galiausiai - keturios-penkios valandos repeticijų. Nepaisant nemenko krūvio, miegui laiko palikta pakankamai (kaip jį išnaudoti - kiekvieno asmeninis pasirinkimas).
Šešios teorinės paskaitos per savaitę buvo skaitomos įvairiausių sričių dėstytojų (mediko, kelių psichologų, filosofo, teatrologių), tačiau kiekvienos jų tema buvo glaudžiai susieta su žmogaus proto, kūno ir emocijų ryšiais - būtent tai, kas yra svarbu projektui, kurio dalimi tapo stovykla. Medicinos mokslų daktaras profesorius Alfonsas Vainoras savo paskaitos tema įvardino ir viso paskaitų ciklo esmę - „Žmogus kaip kompleksinė sistema". Pradėjęs paskaitą teiginiu, kad žmogaus organizmas funkcionuoja kaip visuma, ir jeigu visi organai sveiki, dar nereiškia, jog sveikas ir pats organizmas, profesorius akcentavo holistikos svarbą kiekvienam žmogui, nepriklausomai nuo jo profesijos. Kitaip tariant, kiekvienas žmogus turi tobulėti protiškai, fiziškai, dvasiškai bei emociškai ir už kiekvieną aspektą atsakingi sektoriai tobulėdami drauge praplečia kitų sektorių galimybes. Pats profesorius pirmosiomis stovyklos dienomis drauge su savo asistente tyrė kiekvieną studentą - klijavo jam elektrodus ir paprašę atlikti tam tikras užduotis stebėjo širdies darbą. Kiek sudėtingiau aktoriams buvo tą patį tekstą sakyti kaip dramos, komedijos ir tragedijos ištraukas. Tyrimai parodė, kad daugumai studentų artimiausias yra dramos žanras, į jį širdys reagavo „palankiausiai".
Prie „Žinojimo rūmų"
Stovykloje buvo paneigtas stereotipas, kad aktoriams nereikia teorinių paskaitų, kad jie nenori lavinti intelekto ir siekia tik rodytis scenoje. Teisybė, LMTA teorinės paskaitos nėra gausiai lankomos vaidybos studentų, jie atvirai sako, kad jos skaitomos nuobodžiai, tad verčiau tą laiką jie skirtų ruoštis specialybės paskaitoms. Bet po stovyklos Anykščiuose paklausti, kas labiausiai įsiminė per pastarąją savaitę, kone visi pirmiausia paminėjo teorines paskaitas. Kodėl?
Kaip įvardino keletas studentų, jauni dėstytojai jiems kalbėjo apie dalykus, kurie yra aktualūs dabar, kurie tiesiogiai veikia šių laikų žmones ir šių laikų aktoriaus profesiją. Negana to, kiekvienas dėstytojas kalbėjo apie savo tyrimų sritį, apie tai, kuo daug domisi pats asmeniškai, prie ko dirba pastaruosius metus, - o LMTA paskaitos rengiamos pagal programą ir daugiausiai moko istorinių dalykų, tiesiogiai beveik nesiejamų su dabartimi. Daugeliui didžiausią įspūdį paliko Kristupo Saboliaus paskaita „Žinojimo rūmai: atmintis, vaizduotė, kūnas". Panašu, kad daugumą pribloškė filosofo erudicija ir didžiulis naujos informacijos srautas (bene įdomiausiai nuskambėjo Giulio Camillo Atminties teatro idėja ir Venecijos bienalėje pristatyti „Žinojimo rūmai"). Stovyklos pabaigoje dauguma pareiškė norą matyti Kristupą Sabolių LMTA dėstytojų gretose ir nuolat kartojo, kad su vėjeliu skristų į jo paskaitas net nepaisydami didelio užimtumo specialybės paskaitose.
Ko gero, daugiausiai praktinių patarimų teko patirti psichologo Vitoldo Masalskio paskaitoje, kurios objektu buvo pasirinktas neurolingvistinis programavimas. Nieko nepristatydamas kaip neginčijamos tiesos ar lozungo, psichologas kalbėjo apie tai, kad valdydamas savo mintis ir suvokimą, daugybę dalykų gali pakreipti sau norima linkme.
Greta įvyko ir dvi grynai teatriniams reiškiniams skirtos paskaitos. Ramunė Balevičiūtė kalbėjo apie šių laikų aktorių paruošimo tendencijas (neaplenkdama ir istorinio konteksto), kitaip sakant, apie vieną aktualiausių temų studijuojantiems aktoriams. Paskaita buvo tarsi išsamus viso projekto „Mąstantis kūnas" pristatymas, kurį, ko gero, net ir tiriamieji išgirdo pirmą kartą. Tuo tarpu Jurgita Staniškytė trumpai pristatė performanso meno istoriją bei tendencijų kaitą, ypač pabrėždama kūno kaip meno kūrinio pateikimą performanso istorijoje. Abi tiesiogiai su teatru sietos paskaitos pateikė kūno raiškos dramos teatre ir performanso mene sampratas.
Sudėtinga būtų trumpai pristatyti ir japonų režisieriaus sukurtą ir nuolat tobulinamą Tadashi Suzuki aktorių rengimo metodą, kurį Vesta Grabštaitė LMTA dėsto jau daug metų. Kasdien Suzuki metodas buvo vedamas po vieną-dvi valandas. Prisimenant Vainoro paskaitą, Suzuki metodą norėtųsi priskirti ir fizinei, ir emocinei aktorių treniruotei. Įdomu, kad dėstytojai, stovykloje stebėję Suzuki metodą, savo paskaitose įterpė jį kaip pavyzdį savo teiginiams, - tai dar vienas įrodymas, jog visa stovyklos veikla buvo nukreipta viena linkme.
Ir nors pagrindine stovyklos veikla buvo įvardintos spektaklio „STOP" repeticijos, plėstis apie kitą veiklą norisi vien dėl to, kad ji buvo kur kas mažiau įprasta studentams už spektaklio kūrimą. Ne vienas studentas pasibaigus stovyklai kalbėjo apie tai, kad tokia koncentruota veikla ir atsiribojimas nuo pašalinių veiklų ne tik pagerino darbo kokybę, bet padėjo suburti komandą. Kitaip sakant, pradėjus „organams" dirbti dėl bendro tikslo, susitvarkė visas „organizmas". Ši stovykla įrodė, kad nusiteikti darbui ir atsiverti žinioms pakanka ir vienos, bet gerai suorganizuotos savaitės.
