Lietuvos nacionaliniame dramos teatre sukurtas spektaklis „Lokis“, režisuotas Łukaszo Twarkowskio, jau aplankė Torunės, Varšuvos ir Madrido žiūrovus. Neseniai iš Ispanijos sostinės sugrįžę spektaklio kūrėjai skaičiuoja teigiamas ispanų recenzijas ir rengiasi pasirodymui Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre gegužės 8 dieną.
Tris tragiškas istorijas apie trapią liniją tarp beprotiškos meilės ir neapykantos jungiantis spektaklis pernai triumfavo „Auksinių scenos kryžių“ apdovanojimuose - pelnė net 4 svarbiausius prizus. Itin moderniais sceniniais sprendimais išsiskiriantis „Lokis“ jau spėjo surinkti ir ištikimų gerbėjų ratą, kurie spektaklį žiūrėjo po keletą kartų.
Dėl Lietuvos nacionalinio dramos teatro rekonstrukcijos „Lokis“ 2018 m. lapkričio 6 d. buvo parodytas operos ir baleto teatre, kur sutraukė pilną salę susidomėjusiųjų. Spektaklio metu orkestro duobėje veikė „Fanų zona“, į kurią bilietus nusipirkę žiūrovai antroje spektaklio dalyje galėjo šokti drauge su aktoriais. „Fanų zona“ veiks ir gegužės 8 d. spektaklyje.
Belaukiant šio spektaklio kviečiame susipažinti su Madrido teatro kritikų recenzijų ištraukomis, išverstomis į lietuvių kalbą.
***
Iš visų lapkritį vykusio paskutinio festivalio premjerų, mano nuomone, geriausias buvo lenkų režisieriaus Łukaszo Twarkowskio „Lokis“ - dėl savo per kraštus plūstančios laisvės derinant kalbas, nepriekaištingo Lietuvos nacionalinio dramos teatro komandos darbo, decibelais perteiktos energijos ir sugebėjimo šitaip įtempti su žiūrovu jungiančią stygą. Ir ne, man nepatiko de Simono Stone´o „Medėja“, atleiskite. Būtina persvarstyti, ką mitas reiškia šiandien ir nesilaikyti klasikų mums pasakotų istorijų, papildant jas tik šiuolaikiškais kostiumais ir suteikiant per daug isterijos pagrindiniam veikėjui.
Álvaro Vicente, 2018 Rewind. Scenos santrauka, žurnalas „Godot“, 2018 12 26.
Labai smalsu „Festival de Otoño“ (Rudens festivalio) kontekste buvo išvysti „Lokį“ - ambicingą, grandiozinį Łukaszo Twarkowskio, laikomo vienu iš garsiausių šiuolaikinio teatro atstovų, Lenkijos teatro enfant terrible, mums atvežtą darbą. Rezultatas - trys su puse valandos spektaklio, kuriame pakeičiama literatūrinė, fikcinė ir realioji tikrovės, o jas kuriant dialogas įpinamas tarp įvairiausių kitų disciplinų - metateatro, gyvo audiovizualo, muzikos, performanso, dokumentinio teatro... Visa tai tam, kad būtų sujungta į vieną visumą, kurioje pasitelkiamos visos įmanomos pirminės priemonės ir kuri akina savo potencija bei pertekliumi; įskaitant galią pakelti viską, kas matoma scenoje...
Hugo Álvarez, „Lokis“, arba leisti būti apakintam technologinio pertekliaus (arba ne...), Žurnalas „Butaca en Anfiteatro“
Tokią dabartinę svarstymų trajektoriją pradeda Łukasz Twarkowskis, kurio spektaklis „Lokis“ - dar vienas įrodymas, kad šiuolaikiniai kūriniai į sceną turėtų būti perkelti, pasitelkiant aukščiausią įmanomą technologinę kokybę, kokios tik jiems galėtų reikėti.
Antonio Hernández, „36-asis Madrido „Festival de Otoño“: kelionė į XXI amžių“, Žurnalas „Revista Actores“
Videoklipo estetika vaidybiškiausioms scenoms vis tik nepasitelkiama, ir tai yra gerai - taip pasakojimas nepasimiršta ir tęsiamas, pasitelkiant dialogus bei frazes, provokuojančiais siurrealiąją masę. Lokis, šiaurės mitologijos apgavikas ir gudrusis pajacas, be abejonės yra šio makabriško artefakto įkvėpėjas. Esminis dalykas yra tai, kad neišsižadama nuoseklaus rafinuotumo užfiksuojant painią ir dinamišką tikrovę, kurioje tiesai reikalinga mūsų kritika bei gebėjimas sintezuoti, turint omenyje, kad medžiaga, kurią apdorojame, neretai apgaulinga. Mano nuomone, iš visų paskutinių mus aplankiusių enfant terribles šiandien Łukaszas Twarkowskis vienintelis vertas šio apibūdinimo.
Ángel Esteban Monje, „Lokis: hiperbolinis artefaktas apie Marie Trintignant nužudymą grandioziniame video ir performanso spektaklyje“
Iš ispanų kalbos išvertė Alexandra Bondarev
„Lokis“ gegužės 8 d. 18.30 val. bus rodomas Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre.
