LNOBT diskusija: kur slypi Violetos Valéry paslaptis?

Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) surengtame Violetų vakare muzikologė Jūratė Katinaitė prie eglutės kalbino aštuonias įvairių kartų „Traviatų“ Violetas: Violetą Sagaitytę (LNOBT pirmą kartą dainavo Violetą 1975 m.), Ireną Milkevičiūtę (1976), Liliją Deksnytę-Lariną (1984), Sigutę Stonytę (1985), Ireną Zelenkauskaitę (1992), Juliją Stupnianek-Kalėdienę (2000), Asmik Grigorian (2005) ir Kateriną Tretyakovą (2015).

J. Katinaitė. Ruošdamasi šiam vakarui, buvau tikra, kad kuri nors iš gyvųjų Violetų bus debiutavusi dar senajame, J. Basanavičiaus gatvės teatre. Bet ne - visos, kurios esate čia, o ir tos, kurios negalėjo šiandien čia būti, esate jau šio teatro vaikai, gavote krikštą šito teatro scenoje. Tad laikas nenumaldomai bėga, bet „Traviata“ jau 100 metų yra Lietuvos operos simbolis, o Violeta - Lietuvos operos širdis.

Scenoje mes visi mylime Violetą: vyrai ja žavisi, moterys mintyse su ja tapatinasi. Nepaisant to, dauguma mūsų nenorėtų sutikti jos realybėje, nes Violeta - tai moteris, dėl kurios pritemdyto salono vyrai palieka savo ryškiai apšviestus namus...

S. Stonytė: Honoré de Balzacas buvo tas žmogus, kuris savo kūriniuose aukštai iškėlė tokios profesijos moterų vidinį pasaulį. Giuseppe Verdi taipogi akcentavo Violetos vidinį grožį, todėl publikai tai priimtina. Juk „Traviata“ yra psichologinė opera.

A. Grigorian: Turbūt ne šiaip sau tiek daug filmų ir tiek operų sukurta apie kurtizanes ir geišas. Kažkas, matyt, tame yra. Kaip ten bebūtų, H. de Balzacas ir G. Verdi į jas atkreipė dėmesį, nepriklausomai nuo to, kaip susiklostė tų moterų gyvenimai. Mes visi darome klaidų, visi turime savo kelius ir savo pamokas. Labai norėtųsi, kad visuomenė kaip įmanoma greičiau išmoktų vertinti žmones pagal jų žmogiškumą. Nes mes įpratę vertinti žmones ir situacijas pagal tai, kaip mes įsivaizduojame, kokie jie turėtų būti. O viskas gyvenime turi dvi puses. Neteisk ir nebūsi teisiamas.

J. Stupnianek: Iš italų kalbos verčiant, „traviata“ reiškia „puolusi moteris“. Jeigu ne tragiška A. Dumas meilės istorija - tai pasaulis nebūtų išgirdęs ir nuostabios G. Verdi muzikos.

K. Tretyakova: Nereikėtų Violetos supaprastinti iki eilinės prostitutės: Alexandre´as Dumas ir G. Verdi nebūtų rašę apie tokią moterį. Ji buvo išsilavinusi, įdomi asmenybė - šiais laikais tokios vadinamos eskorto moterimis. Daug žmonių žaidžia pagal visuomenės nustatytas taisykles, o kiti gyvena savo gyvenimą, jeigu tik jie turi pakankamai energijos, meilės ir vidinio turiningumo. Tai vadinama asmenybėmis.

I. Zelenkauskaitė: Kokios bebūtų Violetos klaidos, ji niekuomet neprarado savo žmogiškojo „aš“ ir mirė būdama tyros širdies.

V. Sagaitytė: Violetos vaidmuo, jos charakteris turbūt yra pats spalvingiausias operiniame repertuare. Kiekviena moteris savo viduje atrastų nors mažytę dalelę Violetos.

I. Milkevičiūtė: Jeigu kompozitorius skyrė operą šiai moteriai - reiškia, ji tikrai buvo stipri, mokanti mylėti ir aukotis. Dainuodama jos partiją, visada galvojau, kad Violeta turi būti stipri. Jos vokalinė linija taipogi labai įvairiapusiška - nuo koloratūros iki dramatizmo, taigi G. Verdi kūrė šią partiją stipriam balsui, turinčiam gerą prigimtinę techniką.

J. Katinaitė:  Devyniolikto amžiaus pirmoje pusėje buvo be galo daug trafaretiškų operos siužetų: tautų išsivadavimas, mūšiai, karaliai, mitologiniai personažai... Ir staiga scenoje visi pamatė moterį, kurios realus prototipas buvo miręs vos prieš šešerius metus. Rašytojas A. Dumas romaną „Dama su kamelijomis“ apie savo meilužę Marie Duplessis parašė praėjus metams po garsios Paryžiaus kurtizanės mirties. G. Verdi operą sukūrė praėjus vos penkeriems metams. Tai buvo gyva, šviežia ir, kaip bebūtų keista, istorijos tikroviškumas per daugiau kaip pusantro amžiaus neišblėso. Bet mano klausimas būtų apie jūsų asmeninį raktą į Violetos personažą: ar buvo žmonių, padėjusių jums įveikti šį vaidmenį?

K. Tretyakova: Už savo vokalinę techniką esu dėkinga Giedrei Kaukaitei, pas kurią studijavau Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Technikos dėka įmanoma atlikti labai sunkias partijas lengvai. Aišku, priklauso ir nuo to, su kuo dainuoji ir kas diriguoja. Dirigentas gali dainininką kaip ant sparnų nešioti, bet gali ir nukankinti. Publika dažnai neįsivaizduoja, su kuo mes, Violetos, susiduriame scenoje.

S. Stonytė: Aš jauna dainavau Violetą pirmą kartą. Ir dainavau ją po to 12 metų, o tai nėra trumpas laiko tarpas. Nenuostabu, kad ir mano Violeta keitėsi: iš pradžių buvo nedrąsi, virpanti ir dainuota labiau iš intuicijos, o metams bėgant pradėjo labiau remtis į technikos elementus. Violeta - dramatiška, net tragiška asmenybė, kuri netgi linksmiausiomis akimirkomis jautė, kad mirtis yra šalia.

J. Stupnianek: Mano pirmasis spektaklis scenoje buvo skirtas operos primadonai Elenai Čiudakovai, kuri pati buvo nuostabi Violeta. Taigi man tada širdis buvo kulnuose... Galėčiau padėkoti likimui, pedagogei Irenai Laurušienei, režisieriui Nerijui Petrokui, kuris labai kruopščiai dirbo nagrinėdamas kiekvieną personažą. Ir maestro Vytautui Viržoniui, kurio patogūs tempai labai mane palaikė.

V. Sagaitytė: Gyvenimas suteikė ypatingą dovaną, kad mane - ketvirto kurso studentę - magiškos maestro Rimo Geniušo rankos vedė nuo pirmojo Violetos akordo iki paskutinio. Po savojo debiuto, kuris praėjo labai sėkmingai, parašiau eilėraštį Keli akordai iš „Traviatos“, skirtą R. Geniušui: „Ant dirigento pulto vėl gvazdikas,/ Lėtai užgęsta salėje šviesa./ Tarp smuiko stygų valsas užsiliko,/ Aš rankos skrydyje užsilikau visa...“ Prieš kiekvieną spektaklį slapta ant dirigento pulto padėdavau po baltą gvazdiką. Pagaliau jis suprato, kad tie gvazdikai buvo nuo manęs...

L. Deksnytė: Mano pirmasis sprendimas tapti dainininke įvyko, kai man buvo šešeri ar septyneri metukai. Tėvai pasiėmė mus į naujametinį „Traviatos“ spektaklį, kuriame dainavo E. Čiudakova. Tada mano supratimas buvo toks: „Kokia graži suknelė! Aš noriu stovėti tenai ir dainuoti taip, kaip ji dainuoja...“ Vėliau, mokantis M. K. Čiurlionio menų mokykloje, galvojau, kad ta mintis mane apleis, ir galėsiu eiti kitu keliu. Bet - neapleido... Keturiolikos metų ne dainavau, o spiegiau „Sempre libera“. Ir kai penktame kurse režisierius Rimantas Siparis pasiūlė ruošti Violetos partiją diplominiam darbui, tai buvo didžiulė dovana. Tuo labiau, kad prieš akis turėjome nuostabią Violetą, kurios kiekvieną vakarą vaikščiodavome klausyti, ką ji bedainuotų - tai Irena Milkevičiūtė. Pas ją nestudijavau, bet ji man buvo kaip vokalo pedagogė, nes aš jos klausiausi ir iš jos mokiausi.

I. Milkevičiūtė: Man „Traviata“ taip pat buvo diplominis darbas. Esu be galo dėkinga maestro Rimui Geniušui, kuris padrąsino, kad ateičiau į teatrą. Jis buvo be galo tolerantiškas, mokėjo išklausyti. Trečiasis mano spektaklis vyko Lodzės teatre: ten dainavome kartu su Virgilijumi Noreika. Lenkų teatras nuėmė savo rytojaus spektaklį ir paprašė mūsų dar vienos „Traviatos“. Kai stažavausi „La Scala“ teatre, buvau pakviesta į Parmą dešimčiai „Traviatos“ spektaklių, bet likimas susiklostė taip, kad tai neįvyko. Bet koncertuose italams dainuodavau Violetos ariją su visomis jos aukštosiomis natomis. Nešiodama po širdimi Astutę, irgi klausiausi „Traviatos“, bet ji taip smarkiai reagavo, kad turėjau išeiti iš spektaklio...

A. Grigorian: O aš niekaip nesuprantu, ar tai, ką mama pasakė, yra didžiausia dovana mano gyvenime, ar didžiausias prakeiksmas. Turbūt ir viena, ir kita. Su savo tėčiu „Traviatą“ dainuodavau nuo ketverių metų. Esu dėkinga britų režisieriui Jonathanui Milleriui, kuris ir parsivežė mane į Vilnių. Aišku, „Traviatai“ tada buvau stipriai per jauna - tai buvo antrasis mano pasirodymas scenoje po „Don Žuano“. Esu dėkinga tuometiniam LNOBT vadovui Gintautui Kėvišui, kad jis manimi patikėjo ir turėjo drąsos išleisti mane į sceną, nors manau, kad abejonių buvo daug. Labai gerai atsimenu žmones, kurie laikė mano ranką, kai aš visa virpėjau... Bet negalėčiau šiandien pasakyti, kad aš su Violeta susidorojau: manau, palikau ją, taip ir neįveikusi jos. Nes dainuodama „Traviatoje“ patirdavau ypatingai stiprią paniką, ir man niekuomet nepavyko padainuoti Violetos taip, kaip aš norėčiau. Dešimt metų dainavau, stengiausi, kol supratau, kad gal tiek to: yra kitų vaidmenų... Dabar jaučiu „sportinį interesą“ užbaigti tai, ko nepadariau anksčiau.

K. Tretyakova: Aš iš Lietuvos buvau išvažiavusi į Zalcburgą, ir po dvejų metų stažuotės ten, būdama 28-erių, „nutūpiau“ operos studijoje Hamburge. Ta studija buvo labai stipri - mums duodavo ir pagrindines partijas. Kai padainavau Miuzetę „Bohemoje“ ir Oskarą „Kaukių baliuje“, manęs paklausė: „Katerina, o tu nenori padainuoti Violetos?“ Paprašiau dar nors poros metų, nes žinojau, ką reiškia imtis sudėtingo vaidmens per anksti. Bet po poros metų tikrai debiutavau „Traviatoje“. Pastatymas buvo modernus - visiškai atvira scena, salės akustika Hamburge sudėtinga - panašiai kaip ir Vilniuje, o dar Violeta dainuodama turėdavo bėgti ratu... Atrodė, sunkiau jau nebegali būti.

I. Zelenkauskaitė: Mano vedlys akademijos operos studijoje buvo R. Geniušas. Bet į „Traviatos“ sceną jis manęs po diplominio spektaklio ilgai neišleido, kad viską švarutėliai atidirbčiau. Padėjo man ir stilistiškai, ir vokaliai - tikrai turiu už ką R. Geniušui padėkoti. Vėliau dainavau trijuose LNOBT „Traviatos“ pastatymuose ir baigiau savo Violetos pasirodymus visai neseniai.

J. Katinaitė: Dirigentas R. Geniušas buvo tas vienintelis žmogus, per kurį „Traviatos“ tradicija į šį teatrą atėjo iš Valstybės teatro Kaune. Nes R. Geniušas nuo vaikystės lankėsi Valstybės teatre, prieš karą pradėjo ten dirbti koncertmeisteriu. 1948 m., Operos ir baleto teatrui persikėlus į Vilnių, jis buvo jo vyriausiuoju dirigentu, ir dirbo juo labai ilgai - 40 metų.  Taigi jis buvo lyg tiltas, sujungęs Kauno ir Vilniaus teatrų tradicijas. Praktiškai jau neįmanoma įsivaizduoti, kaip Valstybės teatro Kaune laikais galėjo skambėti  „Traviatos“ Violeta - kokie buvo tempai, kokie reikalavimai. Tik pagal tai, ko R. Geniušas iš dainininkių reikalaudavo, ir galime spręsti apie lietuviškosios „Traviatos“ tradicijos pirmavaizdį...

S. Stonytė: Kalbėdama apie R. Geniušą, pirmiausiai prisimenu, kad man buvo paskirta dainuoti Aniną. Bet maestro pasakė: „Aninos nedainuosi. Dainuosi Violetą.“ Man rodos, „Traviatos“ pirmąjį veiksmą jis dirigavo per savo 80-metį, ir aš turėjau garbės dainuoti tame spektaklyje. Kai orkestras grojo įžangą, galvojau, kaip reiks dainuoti, nes buvo pilna burna graudulio... Su tokiu jausmu dainuoti yra labai sunku. R. Geniušo judesiai buvo labai santūrūs, jo minkštose rankose slypėjo muzika. Kai maestro diriguodavo - man būdavo toks jausmas, kad dirigento spektaklyje nėra. Ir tai pats nuostabiausias jausmas... O tą gumulą gerklėje ir dabar prisimenu.

J. Katinaitė: Metas prisiminti tokį „Traviatos“ dėmenį, kaip Alfredas. Bus proga išsiaiškinti, kuri Violeta buvo neištikimiausia ir turėjo daugiausiai Alfredų... Gerai atsimenu jūsų, Lilija, vyro Sergejaus Larino žodžius, kad Alfredas - tai mažas vaidmuo, nes „Traviata“ yra soprano opera. Nors muzikologas Edmundas Gedgaudas yra pasakęs, kad prieškariu mes turėjome „Traviatą“ su Alfredu (Kipru Petrausku) centre, o pokariu - jau su Violeta (E. Čiudakova).

L. Deksnytė: Kadangi Violetą dainavau tik keletą metų ir tik šiame teatre, nes vėliau mano karjera pasisuko kitu - stipresnio soprano keliu, turbūt aš ir likau pačia ištikimiausia Violeta. Mano gyvenime buvo vos trys Alfredai - mano vyras S. Larinas, Bronius Tamašauskas ir Vytautas Kurnickas. Tik juos tris ir turėjau... Aišku, visą gyvenimą svajojau dainuoti tiktai su Sergejumi.

J. Katinaitė: Ar taip paprasta dainuoti scenoje su mylimu vyru ir sutuoktiniu?

L. Deksnytė: Kai žmonės vienas kitą supranta, prisitaiko ir pradeda dainuoti viena banga - nesunku. Tai, ko nepasakai jam scenoje, paskui namuose viską išpili...

J. Stupnianek: O aš teatre dainavau tik su vienu Alfredu - savo bendrakursiu Edgaru Montvidu. Mes visi kurse buvome ambicingi, kiekvienas su charakteriu, tai repetuojant visko - ir tarpusavio šaltukų - būdavo. Bet spektakliuose to niekada nesimatydavo. Buvau nustebusi, kai po antrojo Violetos ir Alfredo dueto Edgaras mane taip natūraliai pabučiavo, ir taip ilgai... Tai yra tikroji kūryba scenoje, tikras teatras! O Rotušėje vykusiame naujametiniame vakare dainavau kartu su V. Noreika. Jis mane pakvietė, ir buvau tokia laiminga! Po to kartu įrašinėjome „Traviatą“ lietuvių kalba. Ir aš turėjau išmokti lietuvišką tekstą.

V. Sagaitytė: O man ir gyvenime, ir scenoje tarp vyrų labai sekėsi. Pirmasis mano Alfredas buvo šviesaus atminimo Algirdas Čiplys: su juo debiutavau ir daug spektaklių kartu dainavau. Taip pat teko garbė dainuoti „Traviatoje“ ir su Gehamu Grigorianu, ir su V. Noreika. Dainavau ir su B. Tamašausku, su Jonu Antanavičiumi, su Eduardu Gutausku... Štai kiek vyrų mane supo!

I. Milkevičiūtė: Mano diplominis spektaklis buvo su B. Tamašausku, vėliau labai daug spektaklių dainavome kartu su V. Noreika. O prieš gerus metus padainavome Violetos ir Alfredo duetą su E. Montvidu.

A. Grigorian: Aš būsiu pati tikriausia Violeta, nes nuoširdžiai neatsimenu visų savo partnerių. Niekada jų neskaičiavau. Tik atsimenu istoriją, susijusią su savo tėčiu, kuris sakydavo: „Nesvarbu, būsi tu dainininke ar ne, bet „Traviatą“ su manimi turėsi padainuoti“. Ir atsimenu, kaip atvažiavau į Jerevaną dainuoti „Traviatos“ su savo tėčiu - įvykdyti tos savo gyvenimo pareigos. Bet pradėjus repetuoti jis pasakė: „Nebegaliu dainuoti - balsas per sunkus“. Ir aš nebeįvykdžiau tos šventos misijos, nebegalėjau su juo kartu padainuoti. „Traviata“ mano gyvenime susijusi su nesuspėjimais.

K. Tretyakova: Aš irgi nesu ištikima: ką duoda - su tuo ir dainuoju. Štai dabar LNOBT dainuosiu du spektaklius su skirtingais Alfredais: naujametę naktį - su Merūnu Vitulskiu, o sausio 2-ąją - su Mickaeliu Spadaccini. Nevedu knygutės, savo partnerių neskaičiuoju: nors norėtųsi, bet vis laiko nėra. Nesu labai gerai organizuotas žmogus.

S. Stonytė: Sėdžiu čia tokia kukli ir konservatyvi šalia gražių jaunų mergaičių, bet Alfredų turėjau daug. Kiek atmintyje gebu suskaičiuoti, jų buvo vienuolika ar dvylika. Aišku, labiausiai įsiminė, kad beveik niekada neturėdavau Naujamečio vakaro normalaus, nes visada reikėdavo dainuoti „Traviatoje“. Šventinė nuotaika po to būdavo nekokia... Paguosdavo tik tai, kad dažniausiai tekdavo dainuoti su V. Noreika. Jis buvo jau brandaus amžiaus vyras, bet apie jo muzikalumą net nėra ką kalbėti: žodžiais to nusakyti neįmanoma. Neeilinė asmenybė įkvepia ir įpareigoja.

I. Zelenkauskaitė: Kadangi dainavau Violetą ilgai, taip pat partnerių turėjau daug. Be išvardintųjų, prisidėtų ir jaunesnė karta: Vaidas Vyšniauskas (Kristian Benedikt), E. Montvidas, M. Vitulskis, Edmundas Seilius... Violeta keičiasi, kai būna kitoks Alfredas. Ji labai priklausoma nuo partnerių, nuo santykio su jais, nuo charakterių, pagaliau nuo balso tipų.

J. Katinaitė: Prisiminkime ir tokį personažą, kaip Žoržas Žermonas, kuris maldauja Violetos paleisti jo sūnų. Bet ar jums nekilo mintis, kad Žermonas kartu yra šiek tiek varžovas Alfredui? G. Verdi rašė „Traviatą“, kai jam buvo 40 metų. Devynioliktame amžiuje tai buvo jau pagyvenęs vyras, tačiau jaunos moterys jį labai žavėjo...

A. Grigorian: Aš nedrįsčiau įvardyti, kas yra Žermonas, nes yra milijonai skirtingų operos pastatymų ir interpretacijų. Daugumoje pastatymų, kuriuose teko dalyvauti, Žermonas buvo vyras, anksčiau greičiausiai turėjęs santykių su Violeta. Bet galima jį traktuoti ir tik kaip Alfredo tėtį. Man artimesnė koncepcija, kad Violeta nėra jauna mergaitė - amžiumi ji arčiau Žermono, moteris su patirtimi. Todėl jos santykis su Žermonu artimesnis negu su pirmą kartą matomu žmogumi. Mano karjeroje pirmasis Žermonas buvo Vytautas Juozapaitis, ir aš atsimenu, kad tada jo labai bijojau. Taip pat įsiminė Rygoje sutiktas Samsonas Izjumovas - puikus aktorius, kurio palaikymą jaučiau visuose spektakliuose. Su juo kartu esame dainavę ne tik „Traviatoje“.

S. Stonytė: Aš turėjau klasikinius Žermonus su labai puikiais balsais: Eugenijų Vasilevskį, Eduardą Kaniavą, Arvydą Markauską. Nuostabūs baritonai! Atsimenu tą vakarą, kai debiutavo V. Juozapaitis. Jis įėjęs į sceną arogantiškai, su pasipūtimu manęs paklausė: „Ar jūs madame Valéry?“ Tai aš taip į jį pažiūrėjau, kad jis užmiršo savo žodžius...

V. Sagaitytė: Žermonų turėjau daugiau negu Alfredų, nes Kauno valstybiniame muzikiniame teatre, kuriame daug metų dirbau, jų buvo nemažai: Gediminas Šmitas, Vytautas Blažys... Galime pafantazuoti, kas tas Žermonas, bet kartu turime įsivaizduoti, kas buvo Violeta prieš pakylant scenos uždangai. O gal būtent Žermonas iš kokio tarpuvartės viešnamio ją ir atvedė į demimondo pasaulį?

K. Tretyakova: Man scena su Žermonu iki šiol labai sunki. Nes aš, kaip Katerina, niekada nebūčiau sutikusi palikti savo mylimo vyro. Jokie argumentai neįtikintų manęs to padaryti! Bet čia išsakyta versija, kad galbūt Žermonas Violetai  ir suteikė geresnį gyvenimą, ateityje man galėtų padėti.

J. Katinaitė: Dėkoju jums, mielosios Violetos. Linkiu, kad 2022-ieji klostytųsi taip, kaip jūs svajojate. Tegu Violeta iš aukštai atsiunčia jums viską, ko jūs tikitės. „Traviatos“ mums niekada nebus per daug. Laimingų Naujųjų metų!

Parengė Renata Baltrušaitytė

LNOBT informacija