Rugsėjo 16 d. Oskaro Koršunovo teatre įvyko Yanos Ross režisuoto spektaklio „Liučė čiuožia“ premjera. Su pjesės autore, prozininke ir dramaturge Laura Sintija Černiauskaite kalbasi Andrius Jakučiūnas.
„Liučė čiuoža“ pastatoma jau toli gražu ne pirmą kartą. Lietuvoje ją statė A. Latėnas, keturi pastatymai Rusijoje (A. Skvorcovas ir kt.), du Skandinavijoje, vienas Italijoje ir t. t. Kaip šis pastatymas tau atrodo kitų kontekste? Kokie įspūdžiai iš premjerinio spektaklio?
 |
| Laura Sintija Černiauskaitė |
Kol kas aš mačiau tik pirmąjį – premjerinį, apie jį sunku šnekėti kaip apie kažkokį baigtinį „daiktą“. Spektaklis buvo pastatytas vos per pusantro mėnesio, todėl, galima sakyti, mačiau tik jo gemalą. Kol kas tai tik serija labai nevienalyčių etiudų, iš jų vieni išbaigti ir man be galo gražūs, o kai kurie dar be esminių akcentų, todėl apie spektaklį kaip visumą šnekėti būtų kiek per anksti. Bet, manau, jis bus ir bus gražus. Tiesiog dar reikia palaukti. Be to, kiek žinau, Feliksą (pagrindinis pjesės herojus – aut. past.) vaidins du aktoriai. Mačiau vaidinantį Marių Jampolskį, kuris buvo įvestas likus vos dviem savaitėms iki premjeros, todėl tiesiog nespėjo „įlipti į vežimą“, jam reikia laiko. Spalio 22 d. – premjera su antruoju Feliksu, jis, mano turimomis žiniomis, pasiruošęs geriau. Manau, tas spektaklis parodys kažkokias naujas galimybes. Daug kas ir man yra staigmena, nes režisierė neatskleidė, ko ji siekia šiame spektaklyje. Tiesa, statytojai labai apkarpė originalų pjesės tekstą, ir tai man labai patiko. Kartą per repeticiją telefonu kalbėjausi su režisiere ir jai sakiau, kad karpytų tekstą, ypač ten, kur jis kliudo, nes, mano galva, teksto per daug; jei dabar rašyčiau „Liučę“, viską daryčiau kitaip, tai būtų visai kita pjesė. Režisierė taip ir padarė. Todėl per premjerą buvo taip: sėdžiu ir galvoju – ar tai parašiau aš? Ar aš tikrai taip parašiau? Trumpai tariant, žiūrėjau iš tam tikros distancijos ir žiūrėjimas man pačiai buvo naujas.
Ką reiškia rašytojui knyga, mes daugmaž visi suprantame. O ką reiškia dramaturgui naujas pastatymas?
Aš pamažu pradedu atitrūkti nuo šio reiškinio. Pirmieji pastatymai man reiškė kur kas daugiau. Jie buvo jaudulingesni, aš jų laukdavau… Dabar visuomet stengiuosi išlaikyti tam tikrą atstumą, todėl prieš eidama į pagal mano pjesę pastatytą spektaklį užsiiminėju savotišku autotreningu – stengiuosi žūtbūt sau įteigti, kad tai bus nebe mano, o režisieriaus darbas, ir kartu ruošiu save įvairiems netikėtumams. Man pavyksta žiūrėti į spektaklį kaip į kito žmogaus darbą, kito žmogaus pasaulį. Visai kitaip buvo per pirmuosius pastatymus. Tuomet manyje dar buvo labai gyvas tekstas. Sėdėdavau salėj ir girdėdavau visas klaidas – kur aktoriai užmiršta žodžius arba sukeičia juos vietomis, arba įkiša savus… Tekstas buvo gyvas, ir aš kiekvieną sykį išgyvendavau jį iš naujo. Dabar to nėra. Konkrečiai nuo „Liučės čiuožia“ esu atitrūkusi – ji man taip įsiėdusi, kad jos net sąmoningai nenoriu prisiminti.
Gal tu netgi manai, kad režisieriui geriausia nebendrauti su pjesės autoriumi?
Tai mano pozicija, nors ji labai nuosaiki. Tiesiog gyvenimas ar likimas nesuveda manęs su režisieriumi, su kuriuo būtų kvėpuojama išvien – kaip meilėje. (Juk meilėje ir kvėpuojama išvien?) Arba atsiranda, tačiau kur nors užsienyje, todėl vis tiek nepavyksta bendrauti ir dirbti kartu. Neužsimezga toks kontaktas, kad aš iš tikrųjų norėčiau sėdėti repeticijose, o ir režisierius jaustų tam poreikį. Kai to nėra, belieka patikėti medžiagą režisieriui ir žiūrėti, ką jis padarys.
Iš visos tavo kūrybos bene daugiausia viuomenės, kritikos ir režisierių dėmesio sulaukė pjesės. Ar tai galima paaiškinti geros dramaturgijos stygiumi, ar, tavo nuomone, teatro žmonėms labiausiai rūpi tavo pjesėse gvildenamos temos?
Manau, ir viena, ir kita. Vadinamasis „badas“ tikrai yra. Dramaturgija – tai tokia švari, „tyra“, neužpildyta niša. Ypač trūksta jaunų autorių teatrui skirtų kūrinių. Ir šios aplinkybės, be abejo, padeda man būti matomai. Jeigu būtų stipresnė konkurencija, nežinau, kaip viskas klostytųsi. Vis dėlto manau, kad tai tam tikra dovana – režisieriai mane mėgsta ir vertina už tai, kad, jų žodžiais, „aš jaučiu dialogą“. Aš jį iš tikrųjų jaučiu, tai nėra išmokta, man taip natūraliai rašosi. Įtariu, labai padėjo keli režisūros studijų mėnesiai Lietuvos muzikos akademijoje. Mes patys kurdavome etiudus, juos vaidindavome, aš įgijau labai bendrą suvokimą apie klasikinę režisūrinę kompoziciją. Kita vertus, šie dalykai „įsidėjo“ labiau į pasąmonę negu į sąmonę, nes rašydama apie meistriškumą galvodavau mažiausiai. Pjesių rašymas yra ypač spontaniškas, turbūt poetai taip rašo poeziją. Vienu prisėdimu, vienu impulsu. Kai neišmanai rašymo kanonų, taisyklių, nesi išėjęs didelių mokslų, rašosi gerokai lengviau. Kai aš jau žinau, su kokiomis problemomis susiduria repetuodami aktoriai, man būtų gerokai sunkiau; suprantu, kuo aš jiems apsunkinu darbą. Dabar rašydama pjesę, matyt, aš jau pradėčiau save riboti, ir nežinau, ar tai padėtų, ar, priešingai, trukdytų.
Pastarąjį dešimtmetį teatras vis labiau tolo nuo žodžio, rinkdamasis kitas raiškos priemones – šokį, pantomimą ir t. t. Galiausiai egzistuoja tas stebuklingasis „pagal… kūrybą“, tai daugeliu atvejų reiškia vien režisieriaus išmonę. Ar šiuo požiūriu pjesė nepraranda aktualumo – juk spektaklį galima pastatyti remiantis, švelniai sakant, bet kuo?
Aš nežinau. Tačiau jei yra poreikis, apie kurį garsiai trimituoja visi teatrai, vadinasi, rašytinės pjesės turi prasmę. Tik labai sunku suprasti teatro, publikos poreikius, ir supratus juos nuspręsti, ar tu nori į juos atsiliepti. Vis tiek klausimas pakrypsta į tai, kiek tai aktualu tau pačiam. Jeigu rasčiau režisierių, su kuriuo įvyktų tikras kūrybinis kontaktas, tikrai tą prasmę matyčiau. Ir ji yra procese, o ne rezultate – procesas, žinia, užkuriantis dalykas, ypač jei jame verda bent keli žmonės, kurie vienas kitą stimuliuoja. O kad teatre žodis praradęs reikšmę, manau, tai tik laiko žymė, kuri neaišku, ar turės ateitį, savo raidą. Mane pačią kuo toliau, tuo labiau traukia klasika. Ir kaip prozininkė noriu pjesėje žodžio, noriu rasti balansą tarp literatūros ir jos plastinės raiškos scenoje. Tai mano būdas, mano matymas, ir jo iš manęs niekas neatims.
Gal atskleistum, ko galėtume iš tavęs tikėtis artimiausioje ateityje?
Šiuo metu labai džiaugsmingai gimdau knygą. Manau, tai bus romanas. Taip pat esu pradėjusi apsakymų rinkinį. Taigi esu tarp šių dviejų knygų, bet įtariu, kad pirmenybė bus atiduota romanui. O tiems, kurie nori iš manęs pjesių, žadu… duoti į snukį.
