Su Lietuvos kultūros atašė Agnės Biliūnaitės atsiradimu Kinijoje savo spektaklius Šanchajaus, Pekino ir kitų miestų publikai galimybę pristatyti turi ir lietuviai. Iš kelionės Azijoje jau sugrįžo ir „Stalo teatras“. Spektakliai „Gandro dovana“ ir „Tarmių stalas“, pelnę geriausio lėlių ir objektų spektaklio auksinio scenos kryžiaus apdovanojimus Lietuvoje, šešis kartus parodyti VII-ajame kinų Nanluoguxiang teatrų festivalyje Pekine.
Kaip sekėsi su kinais susikalbėti tarmėmis, kuo svarbus kultūrinis bendradarbiavimas ir tautinis paveldas kalbamės su teatro įkūrėja ir režisiere Saule Degutyte.
Kaip sekėsi Kinijoje, kuo Jūsų darbai patraukė kinų publiką?
Kai kūrėme spektaklį „Tarmių stalas“ norėjau, kad Lietuvos suaugusieji ir vaikai išgirstų tarmių muzikalumą. Parodyti kaip kalbos melodika perduodamas charakteris. Tą galėjome išmėginti Kinijoje. Nesuprasdami kalbos žiūrovai gaudė melodiką ir charakterius - puikiai reagavo.
Juos sužavėjo natūralumas ir tai, kaip naudojant paprastus senoviškus buities daiktus, įvairias audimo staklių detales, medinius liaudies meistro Vlado Šiekštelės (1892-1978) drožinius čia pat gimsta poetiniai vaizdai. Sukonstruoti žiūrovų akivaizdoje atgyja spektaklio personažai. Jiems pasirodė svarbu ir tai, kad su vaikais galime apie rimtus dalykus kalbėti saikingomis, minimaliomis teatrinėmis priemonėmis, paliekant vietos jų fantazijai.
Ar Kinijos žmonėms suprantami lietuviški archetipai, kuriais paremiami Jūsų spektaklių siužetai?
Mano kaip spektaklių kūrėjos uždavinys, kad stebėdami veiksmą prasmes žiūrovai kurtų patys, skaitydami simbolius. Viskas susidėlioja, kai siužetas subalansuotas harmoningai, nors mintis paslėpta už simbolių.
Kad žmonės vienodi, visur ir viską supranta patyrėme jau 2013 metais. Kanadoje, tarptautiniame lėlių teatrų festivalyje Monrealyje. Ten salė buvo pilna visų rasių žmonių, kurie suprato prasmes. Tuomet mus su aktoriumi Sauliumi Čėpla, kaip lietuvius aplankė pasididžiavimo ir pilnatvės jausmas, kad žinią iš Lietuvos žiūrovai priima į savo širdį ir išgyvena kartu su mumis. O ir Kinijoje iš džiaugsmo išsižioję vaikai trypė kojomis plojo. Tai atpažinimo džiaugsmas, įprasminantis teatro meno misiją.
Kinijoje vedžiau kūrybinius aštuonių valandų mokymus. Su skirtingų profesijų atstovais repetavome „Eglę žalčių karalienę“. Įdomu, kad pasiekus finalinį rezultatą pabaigoje nuskambėjo lietuvių liaudies melodija. Vadinasi, šiame mite kažkas užkoduota, kas abiem kultūroms yra bendra.
Tai kas suveikia Jūsų spektakliuose, kad tarsi nebelieka tų kultūrinių skirtumų ir tautos susijungia prasmėmis?
Suveikia visų pasiilgti paprasti ir tikri daiktai. Įskaitant ir tikrus jausmus. Stebina ir Gedimino Žilio įvairiais archainiais instrumentais gyvai atliekama kompozitorės Snieguolės Dikčiūtės muzika spektalyje „Gando dovana“. Daiktai nesuvynioti į blizgančius popierėlius, o yra rankų darbo, reikalaujantys pastangų, atėję iš žemės. Manau, žmonės yra pasiilgę tikrumo, harmonijos. Prisigalvojame ydingų dalykų, kuriuos pateisiname, toleruojame, sukuriame dirbtinų taisyklių, prie kurių turime laikytis. Harmoningo pasaulio modelis užkoduotas pasakose, liaudies išminty. Jas atskleidžiame „Tarmių stale“.
Žurnalistas Kinijoje manęs klausė, kaip aš patarčiau tėvams auklėti vaikus, pasiūliau pasitelkti pasakas. Ten užkoduota daugelio amžių išmintis.
Galvojant apie Kiniją, kaip vietą, iš kurios atkeliauja didžioji dalis masinės produkcijos, kaip nuolatinės gamybos, vartojimo industriją, kurioje klesti ir media vaizdų kultūra - kaip žmonės iš tokios aplinkos priėmė Jūsų spektaklių archaiką?
Gastroliuojant Italijoje, Maskvoje, Kanadoje, Belgijoje ir kitose šalyse, kur manydavau, kad jau jie ten visko matę, tačiau išgirsdavau tas pačias frazes: „kaip tokiomis paprastomis priemonėmis sukuriate tokius įtaigius ir puikiai atpažįstamus dalykus? Mums nusibodo visi tie auksiniai popieriukai ir Kalėdų seneliai, šokinėjantys aplink vaikus - norime tikrumo. To reikia mūsų vaikams.“ Visur ieškoma geros, tikros vaikų edukacijos. Ne kaip pasilinksminimo, bet kaip mokymosi priemonės. Į dvasinį skurdą vedanti vartojimo kultūra visiems nusibodo.
Kuo naudingi tokie kultūriniai mainai?
Pirmiausia, tai Lietuvos meno sklaida, šalies kultūros pristatymas Kinijos žiūrovams. Visose šalyse yra vertingų, egzotinių dalykų. Lietuvoje taip pat. Kartais esame linkę nuvertinti save ir kreipiame žvilgsnį į svetimas pievas. Mūsų spektakliai mums nėra egzotiški. Kinams - atvirkščiai. Juk lietuviai kaip nacija turi savo veidą. Kyla ir mūsų savivertė. Matome, kad mūsų kūriniai suprantami ne tik lietuviams, bet ir kinams. Tai naujų kūrybinių galimybių paieška.
Kaip atradote etnologinio teatro kryptį - iš vidinio poreikio, aplinkos įtakos, kurioje augote? Kuo svarbu pažindinti tautiečius su folkloru?
Specialiai to neieškojau. Iš širdies. Kai augome vasaromis kaime, mums didelę įtaką darė gamta. Kūryba atėjo iš vaikystės svajonių, mamos skaityto „Eglės žalčių karalienės“ pasakojimo kodo.
Norisi priminti tėvams kaip mes žaisdavome, fantazuodavome, neapsikraudavome žaislais, iliustracijomis, kompiuteriais. Kaip įdomiai leisdavome laiką. Vėliau atsiranda ir ekologijos, emigracijos temos...
Galvoju ir apie vaikus, kuriuos tėvai išsiveža, norėdami jiems gero. Turbūt ateis toks metas, kai kils klausimas - kas aš esu ir iš kur mano šaknys? O gal jau gyvenantis svetur vaikas to ir nebepaklaus? Mūsų -tėvų - uždavinys perduoti vaikams lietuvišką žodį, tradicijas, meilę savo šaliai. Nors minimalius etnografinius žaidimus, posakius, sekti lietuviškas pasakas. Jeigu nesaugosime savo veido - neišliksim. Tai kuo tapsime? Iš ko semsimės stiprybės, kur ieškosime tiesos? Juk žemė, kurioje gimei kaip ir tėvai - yra duotybė. Iš žemės visi esame kilę ir jai dėkojame.
