Mokslo ir žinių dieną, rugsėjo 1-ąją, Vilniaus teatre „Lėlė“ įvyko jau antrus metus rengiamos šiuolaikinio lėlių ir objektų teatro laboratorijos „SurReality Check“ rezultatų pristatymas. Renginio metu dalyviai parodė kūrybinėse dirbtuvėse sukurtus eskizus, turinčius galimybę tapti „Lėlės“ teatro repertuariniais spektakliais.
Nurimus jaunųjų kūrėjų bruzdesiui teatre, apie šių metų laboratorijos rezultatus kalbamės su „Lėlės“ teatro vadovu Vilmantu Juškėnu ir teatro kūrybinių programų koordinatoriumi Žilvinu Vingeliu.
Laboratorija „SurReality Check“ vyksta jau antrus metus. Kaip sekėsi šiemet?
Vilmantas: Šių metų kūrybinės laboratorijos programoje dalyvavo keturios komandos. Iš viso - šešiolika dalyvių: aktoriai, režisieriai, choreografai, muzikos, dailės, kitų sričių menininkai. Vertinga tai, kad didžiajai daliai jų tai buvo pirmas susitikimas su lėlių, objektų teatru, nors komandose buvo ir keletas profesionalų, turinčių patirties lėlių teatro srityje. Taigi, apimties, kiekybės aspektais šiais metais mums pavyko įtraukti į lėlių teatrą nemažą grupę naujų žmonių, tai lėmė ir naujas patirtis organizuojant procesus, viešą eskizų pristatymą.
Šių metų rezultatas - keturi eskizai, pristatyti viešai rugsėjo1-ąją. Matėme vizualinio, konvencinio lėlių, monopasirodymo, gatvės teatro bandymus. Visi eskizai - itin skirtingi, nepanašūs vienas į kitą, originalūs, savaip kreivi, neužbaigti, profesionalesni ar studentiški, kiti rizikingi, daugiau ar mažiau pagrįsti, kūrybiški. Tenka pripažinti, kad šių metų dalyviai buvo itin savarankiški, nereiklūs, gal kiek kūrybiškai introvertiški, itin susikaupę ties savo paieškomis ir savo vaizduotės kosmosu.
Žilvinas: Šiemet laboratorija buvo perkrauta, nes pabandėme apžioti didelį kiekį darbų, kurių visi suponuoja ne tik skirtingą požiūrį į mus supantį pasaulį, bet ir atskleidžia visiškai skirtingus lėlių ir objektų teatro rūšies saviraiškos būdus.
Žilvinai, padėjai laboratorijos dalyviams nepasiklysti kūrybiniuose procesuose, dalyvavai repeticijose, įsigilinai į jų darbus, matei, kaip idėjos virsta kūnais. Galbūt galėtum apžvelgti kiekvieną eskizą atskirai?
Vaivos Onos Makūnaitės monospektaklio ,,Liepžiedžiai“ eskizas introvertiškai ir jautriai pasidalino su publika intymia ir kontempliatyvia, galbūt netgi intelektualiai meditacine palėpės salės būsena.
Lino Jurkšto su Mindaugu Ancevičiumi ir Tautvydu Galkausku pristatytas eskizas ,,Man vienodai šviečia“ man pačiam tapo tikru atradimu komedinio, drąsaus, teatrinį absurdą, fizinę komediją, objektų teatrą ir mažosios literatūros žanrus (minkles, nesusikalbėjimus, anekdotus) derinančio, įtraukiančio bei atskleidžiančio komercinio (gerąja šio žodžio prasme) lėlių ir objektų teatro potencialą, pavyzdys.
Balys Ivanauskas su plačia savo kūrybine kompanija (kompozitoriumi, choreografe, šviesų dailininku, kostiumų dailininku ir kt.) grąžino mus į kiek rimtą, bet kartu neįpareigojantį vaizduotės teatrą bei priminė itin retai Lietuvos teatre aptinkamą materijos teatrą (material theatre), kai spektaklio kūrybine, estetine, temine bei vaizduotės darbo medžiaga pasirenkama gryna ir protingų meistrų cechuose neapdirbta materija, kuri aktorių neanimuojama kopijuojant įprastus žmonių ar gyvūnų judesius, o reprezentuoja save pačią. Tai atviras interpretacijoms vaizduotės teatras, grynoji kūryba, nepasikliaujanti jokiais tradicinio teatro štampais. Balio Ivanausko atveju šia materija tapo plastikiniai permatomi buteliukai sceniniame veiksme flirtuojantys su Senojo Testamento ,,Jobo knygos“ temomis (kančios, tikėjimo), bet kartu nuolat primenantys apie šiandien aktualią ekologijos ir gamtosaugos temą.
Vita Smailytė su kolega Juliumi eskizą ,,Gaysras“ pristatė ,,Perono“ baro atvirame kieme taip mus iškraustydami iš teatrą vaikams primenančių geltonų sienų patalpų bei saulei leidžiantis su gėrimais rankose atskleidė dar kitą lėlių ir objektų teatro potencialą. Tai nonkomformistinis, protesto, maišto teatras per asmenines patirtis reflektuojantis socialinę tikrovę, jos grubumą bei neteisybę. Darbo meninė kalba priminė Luis Felipe Noe knygą ,,Antiestetika“, o pačiame raganų medžioklės fenomeną interpretuojančiame eskize buvo jaučiama Aleno Ginsbergo, Viljamo Berouzo, Džeko Keruako, Volto Vitmeno, Artūro Rembo, grafo Lautreamonto, Bobo Dylano, Roberto Raušenbergo ir kitų bitnikų, dekadanso menininkų, Queer kultūros menininkų, maištininkų, lygybės, meilės ir tiesos ištroškusių kovotojų bei revoliucionierių įtaka.
Ar turite planų šių metų rezultatus toliau plėtoti ir įtraukti į teatro repertuarą?
Vilmantas: Šiandien dar nežinome, ar kuris nors iš eskizų bus įtrauktas į repertuarą. Nusprendėme, kad tokio tiesmuko tikslo ir neturime, tačiau norime tęsti dialogą su dalyviais. Taip, yra tam tikri teatro lūkesčiai, kriterijai, vertinimai, apie kuriuos jau kalbame su eskizų kūrėjais. Tose kalbose yra ir praktinių galimybių, aptariame sąlygas. Galiu pasakyti šiandien tik tiek, kad jau esame aptarę eskizų plėtojimo perspektyvas su „Jobo“ ir „Man vienodai šviečia“ komandų lyderiais, provokuojame juos tęsti pradėtą darbą. Taigi, kol kas toks „daugtaškio pojūtis“... Pažiūrėsime, kas iš to gausis, nes sezonas tik prasideda. Tokia savotiška nežinia mus pačius intriguoja.
Žilvinas: Kalbant apie rezultatą ir tolesnį idėjų plėtojimą - šios laboratorijos dalyviai pateikė itin skirtingų idėjų, kurias verta apmąstyti. Nėra vieno objektyvaus lyderio, kurio eskizą teatras vienareikšmiškai matytų repertuare, kuris savaime pritaptų prie kitų spektaklių, todėl smalsiai tęsiame dialogą. Potencialo būti išplėtotais ir tapti pilno metro kūriniais, mano nuomone, turi visi keturi dalyvių darbai, todėl dabar vyksta susitikimai su kūrėjais, pokalbiai gryninat laboratorijos dalyvių bei teatro, vykdančio nuolatinę veiklą, lūkesčius. Kalbamės apie eskizų plėtojimo kryptis, perspektyvas, auditoriją, reikiamus finansus, erdves, žmogiškus ir techninius resursus, galimybes. Sutinku dėl daugtaškio - dar pamatysime, kas iš to išeis.
Kokią laboratoriją įsivaizduojate 2023-iaisiais? Ką galima tobulinti?
Žilvinas: Kitiems metams įsivaizduočiau atviresnį kūrybinį procesą, labiau persipynusį, eksperimentinį, įtraukiant viešus pristatymus, kelis progreso plėtojimo etapus, atviras peržiūras ir repeticijas, aptarimus, diskusijas bei specialiai pagal dalyvių idėjos specifiką parinktas edukacinio laboratorijos etapo paskaitas.
Manau, ši terpė turi provokuoti kūrėją naujiems iššūkiams, o ne suteikti jam komfortišką erdvę sukurti tai, ką jis jau moka, supranta, gali ir štai dabar pristatys teatrui, kad patektų į repertuarą. Man, kaip menininkui ir kuratoriui, pagrindinis šios laboratorijos tikslas yra išryškinti procesą, betarpiškai bendrauti su kūrėjais, o ne inertiškai pabrėžti konkursinį šios programos aspektą ir galutinį rezultatą.
Vilmantas: Šių metų laboratorija sukėlė įdomių minčių tolesnėms perspektyvoms. Neabejojame, kad kitais metais, pavasarį, bus naujas kvietimas į „SurReality Check“. Tiesa, jau dabar aišku, kad bus korekcijų. Apie jas šiandien diskutuojame, kurpiame planus kaip šalia, prieš ar po daugtaškio nupiešti įvairias geometrines figūras. Ir kad jos generuotų elektrą.
Kalbino Eglė Okaitė
Vilniaus teatro „Lėlė“ informacija
