Donelaičio vardui artėjant link 300 metų jubiliejaus finišo, jį skuba vytis ir Vilniaus teatras „Lėlė", šį rudenį minėsiantis 55 metų jubiliejų. Rugpjūčio 17 d. Vilniaus teatras „Lėlė" tradiciškai atidarys sezoną spektakliu „Raudonkepurė". Tai bus jau 56-asis teatro sezonas, pirmąjį pusmetį atsigręšiąs į klasikines ir absurdo pasakas bei lietuvių literatūros klasiko Kristijono Donelaičio kūrybą.
Rugsėjo mėnesį „Lėlės" scenoje įvyks pirmoji šio sezono premjera - Nacionalinės premijos laureato dailininko Vitalijaus Mazūro režisuojamas spektaklis „Spragtukas" pagal rašytojo E.T.A. Hoffmano pasaką. Stebuklinė istorija apie vienas kito ieškančius Spragtuką ir mergaitę, susitinkančius skirtingais pavidalais, tačiau kartu kertančius visų pasaulių ribas ir tikrovę liudijančias iliuzijas. Spalvingas ir dinamiškas meistro Mazūro spektaklis, kuriame tėvelio Droselmajerio vaidmenį atlieka pats teatro vadovas, nukelia vaikus į paslaptingus sapno užkaborius, kur viskas įmanoma, o kovoti su priešais reikia dar smarkiau nei gyvenime.
Spalio mėnesį minėsiantis savo 55-metį, Vilniaus teatras „Lėlė" kartu su aktoriumi Rolandu Kazlu pakvies pažvelgti į Kristijono Donelaičio gyvenimą ir kūrybą. „Ne pagal šio pasaulio madą" - tai ne tik spektaklio pavadinimas, bet ir Precentoriaus K. V. Šulco mirusiųjų metrikų knygose padarytas įrašas: „Jis buvo [...] sąžiningas žmogus. Ne pagal šio pasaulio madą...". Aktorius ir spektaklio režisierius Rolandas Kazlas, kuriam ir pačiam tinka šio pasaulio mados nesivaikančiojo etiketė, apie būsimą spektaklį sako: „Šiuo darbu norėčiau pažvelgti į Kristijoną Donelaitį ne kaip į mums visiems žinomą istorinę asmenybę, ne kaip į klasiką, seniai gyvenantį tik vadovėliuose ar chrestomatijose, o kaip į visada gyvą poetą, gyvenantį savo amžinus metus ir nuolat kuriantį juos tarsi poemą. Jis ir jo kūryba - tai tarsi kažkoks sveikas pamatas mums, vis dar kalbantiems lietuviškai. Šiame spektaklyje man labiau būtų įdomus tylintis poetas, o ne rėžiantis pamokslus; labiau triūsiantis, krutantis ir šokantis, o ne stovintis sakykloje; labiau savam kieme kartu su žmona, o ne laukuose su būrais; brandinantis žodį, o ne jį užrašantis. Mano manymu, Donelaitis, tai - kūnas, tapęs žodžiu. Teatleidžia man tie, kurie taip nemano. Tai žmogus, paisęs žemės, dangaus ir laiko dėsnių, o ne vaikęsis trumpalaikių žmogiškų madų, kaip pavasaris ar ruduo - kiekvieną kartą lyg tas pats, tačiau visada kitoks".
Lapkričio pabaigoje „Lėlės" scenoje atsiras vietos dar vienai klasikinei pasakai - Hanso Christiano Anderseno „Sniego karalienei". Pasak inscenizacijos autorės ir režisierės Nijolės Indriūnaitės, Anderseno pasakoje slypi bet kuriai jaunųjų žiūrovų kartai aktualūs klausimai: kas sudaro tarpusavio santykių pagrindą? kaip reikia vertinti Gyvybės ir Mirties sandūrą? kur slypi viltis, tokia reikalinga kokybiškam bendravimui? Pagrindinių pasakos veikėjų Gerdos ir Kajaus istorijoje minėti klausimai iškyla pačiame kūrinyje: vaikai netenka gebėjimo nuoširdžiai išklausyti vienas kitą, praranda dėmesingumą artimo abejonėms ir skausmui. Ir tik betarpiška meilė, viltimi grindžiamas tikėjimas pajėgūs įveikti artimo žmogaus dvasinę krizę.
Naujus metus Vilniaus teatras „Lėlė" pasitiks eksperimentinėmis nuotaikomis: spektaklį vaikams Didžiojoje teatro scenoje kurs du jauni menininkai, debiutuojantys lėlių teatre. Spektaklį mažiesiems pagal Milošo Macoureko pasakas kurs šiemetinis „Auksinio scenos kryžiaus" laureatas jaunųjų menininkų kategorijoje - dailininkas Antanas Dubra, kartu su „Lėlės" teatro aktoriumi Šarūnu Dateniu pernai Menų spaustuvėje pristatę pagyrimų sulaukusį interaktyvų spektaklį vaikams „Gaidelis pinigautojas". Antano Dubros bendražygis šįkart - jaunas kino režisierius Mikas Žukauskas, 2012 m. už dokumentinį filmą „Dievas sukūrė viską, išskyrus kilimą", kurtą kartu su kolege Gintare Valevičiūte, pelnęs Sidabrinę Gervę.
Pirmą kartą drauge kursiantys menininkai teigia siekiantys sukurti tokį spektaklį, kuris „turėtų būti savotiškas siurrealizmu dvelkiantis sapnas scenoje: ko verti vien operas dainuojantis čiaupas, dvigalvė mergaitė ar sala su 6000 žadintuvų". Taip pat, kaip pastebi dailininkas Dubra, „Milošo Macoureko pasakos yra labai vizualios, veikėjai be galo įdomūs. Macoureko estetika čekiška, panaši į Švankmajerio - personažai buitiškai brutalūs, tačiau rodomi per labai gero humoro prizmę."
Pirmąjį pusmetį, be keturių premjerų, Vilniaus teatras „Lėlė" planuoja ir dvejas gastroles: pirmosios turėtų vykti jau rugsėjo pabaigoje - Gintaro Varno režisuotas spektaklis „Teiresijo krūtys" susilaukė garbingo pakvietimo į prestižinį, kas antrus metus vyksiantį Tarptautinį lėlių teatro festivalį vadinamoje lėlininkų sostinėje Šarlevilyje, Prancūzijoje. Kaip teigia Lietuvos kultūros atašė Prancūzijoje Rasa Balčikonytė, „Lietuva pirmą kartą pakviesta dalyvauti šiame festivalyje. G.Varno spektaklis bus rodomas jau vykstant Lietuvos pirmininkavimo ES renginiams - tai bus dar vienas gražus ir ryškus Lietuvos pristatymo Prancūzijoje akcentas. Juolab, kad Varno lėlių teatras čia žinomas ir vertinamas - 2011 m. Prancūzijoje labai sėkmingai įvyko jo režisuotų madrigalinių operų pristatymai, o garsusis Šarlevilio festivalis, kuriame šiemet dalyvaus per 100 teatrų iš 35 šalių, padės dar geriau pažinti Lietuvos lėlių teatrą".
Lapkričio mėnesį Vilniaus teatro „Lėlė" spektaklis suaugusiems „Meteo", režisuotas rusų kilmės Suomijoje reziduojančios režisierės Anos Ivanovos-Brašinskajos ir šiemet pelnęs „Auksinį scenos kryžių" lėlių ir objektų teatro kategorijoje, yra pakviestas dalyvauti ketvirtus metus rengiamame tarptautiniame lėlių teatro festivalyje „TIP-fest" Turku mieste, Suomijoje. „Jau pristatėme spektaklį Rusijoje, režisierės tėvynėje, dabar paskui ją sekame į Suomiją", - juokauja spektaklio aktoriai.
„Lėlės" teatro inf.
