Penktadienį Nacionaliniame dramos teatre parodytos dvi dalys iš „Krizės trilogijos". Tai Arpado Schillingo, vieno garsiausių šiuolaikinio vengrų teatro režisieriaus idėjos įkūnijimai. Filmas ir spektaklis.
„Mes manome, kad krizė prasideda nuo šeimos", pranešė nuo scenos A.Schillingo teatro atstovai, atsiprašinėjantys, kad režisierius atsisakė kelionių „į Briuselį ir į Vilnių dėl ligos". Minint gastroles, prie Briuselio ir Vilniaus dar galima pridėti ir Vieną, turbūt ir daugiau Europos miestų, nes trilogija, kurios premjera įvyko praeitą rudenį, ėmė intensyviai keliauti.
Nieko nuostabaus: Europą domina ir A.Schilingas, ir krizė. Smalsumą pakaitina faktas, kad prieš trejus metus menininkas, pasiekęs tarptautinį pripažinimą, nurašė į praeitį visa, ką sėkmingo anksčiau sukūrė ir su „Krizės trilogija" jo teatras „Kretakor" tampa „ne tradicinis teatras, o kultūrinė iniciatyva", kaip informuoja Naujosios dramos akcijos leidinys.
Žaidimo prasmė pradingo
„Kretakor" trilogijos kūriniai skirti vis kitam šeimos nariui. Opera - tėvui, drama - motinai, filmas - sūnui. Kiekvieno veikla baigiasi nesėkme - gyvenimo katastrofa. Galbūt šių katastrofų priežastys kilo šeimoje?
Šiuolaikinio meno apibūdinimai „tarpdisciplininis projektas", „inovatyvūs kūrybinės bendruomenės žaidimai" tinka ir trilogijos filmui „JP.CO.DE", režisuotam Peterio Franciskai. Patys kūrėjai perspėjo, kad tai „kažkas" tarp dokumentinio ir vaidybinio filmo, tarp kino ir vaizduojamojo meno. Po valandos klaidžiojimų tarp žanrų, kadrų ir ilgiausių koridorių, į kuriuos aštuoniolikmetis herojus buvo sukvietęs bendraamžius „kūrybiniam žaidimui", lieka aiški, nuoga ir banali tiesa: žmogus jaučiasi vienišas šeimoje, kurios nariai vieni kitiems abejingi ir patys dėl to nelaimingi. Motina įžangoje kaltina tėvą, kad šis ja tik naudojasi, tėvas finale įsmeigęs akis į kompiuterį, o ne į sūnų, su kuriuo pusryčiauja, gi sūnus ką tik pakirdęs iš sapno, kuriame jis - niekam nereikalingas ir nesuprastas - susidegina ant stogo. Valandos šiai istorijai buvo per daug. „Bendruomenės kūrybinio žaidimo" prasmė pasimetė vaizdų sekoje tarp įžangos ir finalo.
Asmenybės kaimo mokykloje
Filmą ir operą kūrė dabartiniai A.Schillingo komandos nariai, o dramą „Dvasininkė" organizavo, provokavo, rašė ir režisavo jis pats. Herojų ir jų istorijų menininkai ieškojo tarp Rumunijos vengrų paauglių, rengdami jiems dramos stovyklas. Jie ir vaidina - 15-17 metų vaikai iš įvairių Transilvanijos vietų. Spektaklio metu kreipiamasi ir tiesiai į publiką. Vienas iš vaikų klausimų skamba maždaug taip: koks jaunimo vaidmuo šitame vaidinime? Atsakymo variantas galėtų būti ir toks: o gal tai pažeidžiamiausia visuomenės dalis.
„Dvasininkės" istorija paprasta. Į kaimo mokyklą, kurioje dirba pavargę, visko - ypač vaikų - nekenčiantys mokytojai, iš sostinės atvyksta aktorė Lila (Lilla Sarosdi), kuri ima vesti dramos pamokas. Menininkė bendrauja su augančiais žmonėmis jautriai, skatindama juos gilintis ir į situacijas, ir į savo sielas, prisiminti, atsiverti. Ir nors mokykla gavo Europos sąjungos „babkes" už dramos pamokų projektą, tačiau ilgai tas sielų tarpusavio turtinimas netrunka. Kaimo bendruomenės požiūriai tiesiog išstumia kitokį asmenį. Aktorė išvaroma, vaikai lieka su juos niekinančiais pedagogais ir nuolankumo reikalaujančiu kaimo kunigu.
 |
| Arpadas Schillingas „Menų spaustuvėje” per gastroles. Audronio Liugos nuotrauka |
Tikėjimas teatro menu
Vaikų niekinimo, drožimo pagal vieną kurpalį įvaizdis sukurtas per fizinio lavinimo pamoką: jie ilgai bėga ratu į vieną pusę, tik mokytojui (Sandoras Terhesas) švilptelėjus - į kitą. Ir vėl atgal. Ko ne fašizmas? 14 vaidinusių paauglių pašnekesyje po „Dvasininkės" patvirtino, kad jų mokyklose dominuoja tokie abejingi ir ciniški mokytojai, kokį suvaidino S.Terhesas, „o Lilos nėra niekur".
„Dvasininkė" labai nelygus spektaklis. Tikrai ne dėl to, kad kuklų reginį scenoje praplečia filmuoti epizodai, interviu su kaimo žmonėmis, su spektaklio herojais. Informacija, dokumentalumas, kvietimas susimąstyti ir viešai pasisakyti visuotinai skausmingomis temomis čia galbūt svarbiau už kūrinio emocinį poveikį. Teatras „Dvasininkėje" netgi traukiasi į šalį, užleisdamas pozicijas galbūt mitingui, galbūt socialinių temų forumui. Toks „Kretakor" posūkis verčia ilgėtis ankstesnio A.Schillingo, kokį pažinome iš jo spektaklių „Baalas", „Žuvėdrė", „Juoda šalis" - ne tik aštrių, provokuojančių, bet ir teatriškai sultingų pasaulių. „Dvasininkės" sprendimas visiškai schematiškas. Galbūt menininko naujų kelių ieškojimai tik taip ir prasideda?
Ir vis dėlto pats režisierius spektakliui artėjant finalo link pareiškia kategorišką tikėjimą teatro menu, pačia kūryba. Aktorė Lila pralaimi ir yra priversta palikti kaimo vaikus dogmatiškam kunigui. Vaizdas ekrane rodo Lilą grįžusią į Budapeštą, sugniuždytą, nebežinančią ko imtis. Tuo metu scenoje jos ugdyti kaimo vaikai vėl bėga kankinantį monotonišką ratą. Kas jį nutrauks, jei ne kūryba, asmenybės ugdymas, pradėtas Aktorės?
Gyventi išlavintoje visuomenėje
Režisierius Arpadas Schillingas (g. 1974) taip apibūdina savo įkurto teatro „Kretakor" tikslus ir kelius jiems pasiekti:
„Svarbiausias „Kretakor" interesas - kurti kūrybinės bendruomenės žaidimus, kurie dėl savo šiuolaikinių estetinių savybių ir novatoriškų metodologijų leidžia bendradarbiauti skirtingoms socialinėms grupėms, remti talentą nepriklausomai nuo socialinio-ekonominio statuso ir palaikyti socialiai sąmoningas bei atsakingas kultūrines iniciatyvas.
Kokie yra mūsų asmeniniai siekiai? Mes norime gyventi ir auginti vaikus visuomenėje, kurioje niekas nebando primesti savo požiūrių kitiems, o švietimas siūlo ateinančiai kartai daugybę būdų atrasti pasaulį. Iš esmės mes norime skleisti deramo nuolankumo gamtos pasauliui požiūrį, tačiau be kvailumo ar populizmo priemaišos. Ryšys tarp žmonių sukuriamos aplinkos estetikos ir jų protinio pajėgumo yra neginčijamas, ir būtent todėl mes be išlygų remiame meno mokymą pradedant nuo vaikų lopšelio. Žmonės, neturintys tinkamo proporcijos pojūčio, negali išvengti nesaikingumo bet kurioje gyvenimo srityje, jie netgi gali sunaikinti vienas kitą dėl paprasčiausio neišmanymo. Mokytis ir mokyti visą gyvenimą - tai mūsų filosofija".
