Sausio 13 ir 28 d., 17:30 ir 20:00 val., Valstybiniame Šiaulių dramos teatre (VŠDT) įvyks spektaklio „Found found found“ premjera (režisierius Naubertas Jasinskas). Tai Jono Meko asmenybės ir kūrybos inspiruotas spektaklis, gimęs su kūrybine komanda leidžiant laiką ir kartu tyrinėjant Jono Meko fenomeną, apmąstant, skaitant, žiūrint jo kūrinius, patiriant jį per jo draugus, jo geografiją ir kasdienybės filosofiją. Kūrybinės komandos tikslas - ne reprezentuoti Meko asmenybę ir idėjas, bet įsigyventi į jo žvilgsnį, mėginti užčiuopti jo pulsą ir iš šios būsenos kurti savitą pasaulį.
Jūsų dėmesiui siūlome visos kūrybinės komandos pokalbį. Jame dalyvavo režisierius Naubertas Jasinskas, dramaturgė Dovilė Zavedskaitė, kompozitorius Gintaras Sodeika, scenografė Eglė Kliučinskaitė, video menininkas Ričard Žigis, kostiumų dailininkė Dovilė Gudačiauskaitė, šviesų dailininkas Dainius Urbonis, choreografė Ieva Navickaitė, aktoriai Martynas Baranauskas, Tautvydas Galkauskas, Alvydė Pikturnaitė, Monika Šaltytė ir Aistė Šeštokaitė.
Pokalbį užrašė Dovilė Zavedskaitė.
***
(Tai yra grandinėlės principu įvykęs pokalbis, kai vienas žmogus paklausia vieno klausimo ir atsako į vieną kito klausimą)
(Veiksmas vyksta Šiaulių dramos teatro Didžiojoje scenoje)
(Už teatro sienų rytas, kaip tik prisnigę, nemažas minusas, tuoj Trys karaliai)
(Gražus apšvietimas)
Kompozitorius Gintaras Sodeika: Atradęs Jono Meko kūrinius, jo fenomeną, jį kaip reiškinį, pajutau didelį padrąsinimą apskritai gyventi ir veikti toje srityje, kurioje veikiu. Iš jo asmenybės atėjo labai daug patvirtinimų. Man įdomu, galbūt kam nors iš jūsų irgi suveikė panašiai? Ar Jonas Mekas padrąsino jus veikti?
Dramaturgė Dovilė Zavedskaitė: Aš galiu atsakyti. Su Jono Meko kūryba visada jaučiau konfliktą. Nebuvau jam abejinga - buvau labai neabejinga. Galvojau apie jo begalinį produktyvumą. Apie jo, kaip man atrodė, ką matau, tą rašau principą.
Bet kai mes pradėjome visas tas keliones, kai ėmėme daug jo skaityti, daug žiūrėti, viskas kardinaliai pasikeitė. Ta visuma mane sukrėtė. Staiga suvokiau, kad Mekas - taip man atrodo šiandien - visą gyvenimą ne tiek kūrė meną, kiek rodė visiems pasaulio grožį. Atsirasdavo prie to grožio, jį užfiksuodavo, ir perduodavo žmonėms. Tame nėra jokio susireikšminimo. Iš Meko nusižiūrėjau galimybę būti neargumentuotai, neracionaliai, nelogiškai. Neturėti atsakymų į visus pasaulio klausimus. Tik matyti grožį ir pakviesti kitus žiūrėti į jį drauge. Mano klausimas: ar kas nors yra stovėjęs prieš baltą sniego lauką ir taip jį jautęs, kad net beveik galėtų suprasti, ką sniegui jautė Mekas?
Aktorė Monika Šaltytė: Šitų repeticijų laikotarpiu teko keliauti. Buvo kaip tik tos dienos, kada labai snigo, ir viskas buvo balta. Prisimenu vieną tokį akimirksnį, kada sustojau ir pastebėjau, kad nėra nei dangaus, nei žemės, yra vien tik balta. Visur, visame perimetre. Toks pradžios, švaros, nežinios jausmas tame baltume. Tikriausiai daug kam iš mūsų tarp sniego ir Meko jau susidarė neuroninė jungtis. Sniegas po šito laikotarpio jau yra kitoks. Mano klausimas: spektaklį pradedame svarstymu apie tai, kaip mes jaučiamės viduje - kaip kirstukai ar kaip banginiai? Kaip galvojate, jeigu Mekas būtų gyvūnas, koks gyvūnas jis būtų?
Gintaras Sodeika: Tavo klausimas man sukėlė asociaciją. Prisiminiau vieną poetinį Meko tekstą, kur jis rašo, kaip sėdi kažkokioje tavernoje Portugalijoje, šviečia saulė, skamba muzika. Staiga savo vyno taurėje jis pamato muselę ir pradeda su ja kalbėtis, bendrauti, užjausti ją, klausti jos, kuo galėčiau tau padėti? Kaip tu čia patekai, nei šiaip, nei taip, į šitą mano aplinką, į šitą mano taurę? Kodėl mes susitikome? Mekas gali tapti pašnekovu muselei, medžiui, katinui.
Monika: Mekas yra gyvūnas, kuris gali surasti ryšį su bet kokia kita rūšimi?
Gintaras: Turbūt taip, čia yra iš jo plaukiantis panteizmas, viskas viskame - mes esame molekulės nesibaigiančiame žinių, informacijos ir meilės vandenyne. Ir mes esame vandenyne, ir vandenynas yra mumyse.
Režisierius Naubertas Jasinskas: Labai puikus atsakymas, bet kad nesulūžtų grandinėlės efektas, turi nuskambėti ir kitas atsakymas.
Gintaras: Ai, palauk, aš dabar supainiojau viską?
Naubertas: Neturėjai atsakyti, Gintarai.
Gintaras: O kodėl neturėjau?
Naubertas: Todėl, kad tu pradėjai atsakymų ratą, ir ties tavimi jis turi pasibaigti. Vienas atsakymas, vienas klausimas.
Gintaras: Ai, aš šito nesupratau.
Naubertas: Viskas tvarkoj. Gal ir kažkas kitas norėtų atsakyti į šitą klausimą?
Aktorius Martynas Baranauskas: Aš galiu atsakyti. Man Mekas yra barsukas. Aš nebuvau tikras, kai Monika paklausė šio klausimo, nežinojau, ar tikrai barsukas. Bet kol Gintaras kalbėjo, pasigūglinau, ir supratau, kad tikrai taip. Visų pirma, ir vizualiai jis man yra barsukas. Ir šiaip toks - gyvenantis Lietuvoje, bet labai egzotiškas. Neaukštas. Ir gražus. Ir dar, man atrodo, barsukas yra smalsus. Nesu tikras, nepažįstu, bet taip atrodo. Mekas lygiai taip pat. Nežinau, ar čia dar reikia ką nors komentuoti.
Dovilė: Gūglas rašo, kad barsukas yra mažas lietuviškas lokys.
Naubertas: Nuostabu.
Martynas: O mano klausimas yra tai, apie ką galvojome viso proceso metu: Mekas ir spektaklis, Mekas ir teatras - ką daryti, kad neišeitų tragedija? Jo kūryba spontaniška, impresionistiška; bet kaip ir ką sudėti į spektaklį, į tekstą? Gal kažkas atrado atsakymą, kaip daryti šitą spektaklį, kad išnyktų šitas pasipriešinimas?
Aktorė Alvydė Pikturnaitė: Aš galiu atsakyti. Gintaras kalbėjo apie tą eilėraštį, kur Mekas kalbasi su musele. Tame eilėraštyje Mekas galų gale sako, musele musele, aš negaliu perprasti tavo psichologijos. Mes niekada neperprasime vienas kito psichologijos. Bet kai mes žiūrėdavome tuos filmus ir kalbėdavomės su Jono Meko draugais, susidarė įspūdis, kad jie turėjo savą lunatikų grupuotę su savomis taisyklėmis, pavyzdžiui, daryk gerai, nedaryk blogai, neįsinešk į savo galvą intrigų. Mekas ne kartą kaip savotišką šūkį kartojo - kuo toliau, tuo labiau nesugaunamas. Tai, manau, jį sugauti, suvokti tą jo psichologiją yra neįmanoma. Bet, man atrodo, mes visi jaučiame bendrą pašaukimą, jaučiamės suprantantys jo norą atkurti sielos valstybę, nujaučiantys, apie ką jis kalbėjo. Šitais žingsniais lyg ir galime eiti kartu.
O mano klausimas - jeigu jūs sutiktumėte Joną Meką, ką jam pasakytumėte?
Šviesų dailininkas Dainius Urbonis: Man atrodo, čia šiek tiek sunkiau atsakyti, kai tarp mūsų yra žmogus, kuris tikrai jį sutiko. Bet vien iš medžiagos, kurią mačiau, iš suvokimo, ką jis daro, atrodo, kad tai kaip tik yra toks žmogus, kur atsakymo šitam klausimui galima būtų negalvoti. Ką jam pasakyčiau, sugalvočiau tik atsidūręs prie jo, ir priklausomai nuo to, kur mes būtume. Ar kokioje pievoje, ar šitoje scenoje. Bet šiaip, manau, aš labiau ne sakyčiau, o kažko jo paklausčiau. Man atrodo, atsakymas būtų įdomesnis, nei mano klausimai.
Alvydė: Ko paklaustum?
Dainius: Jeigu būčiau čia - ir tai galėtų būti mano klausimas toliau, o kažkas galės atsakyti vietoj Jono Meko - būdamas kino režisieriumi, kokį sukurtum spektaklį? Man atrodo, šitame atsakyme būtų ir mūsų sprendimas. Šitoje scenoje, paprastą spektakliuką, su nedideliu biudžetu - kaip jis atrodytų, kokie objektai jame būtų? Aišku, be video. Kalbu apie teatrą-teatrą. Ką Mekas kurtų visai kitoje medijoje, būdamas tuo pačiu žmogumi, su savo stiliumi?
Gintaras: Žinau atsakymą, bet negaliu sakyti. Tiktai galiu papildyti, Dainiau, tave toje vietoje, ką sutikus Meką būtų galima kalbėti. Galiu pasidalinti atsiminimu, kad kiek kartų man teko su Meku susitikti ir bendrauti, tiek kartų aš norėjau kažką labai rimtai kalbėti ir planavau mintyse, kaip galėtų vykti pokalbis, kur galėtų pasisukti. Ir niekada neatspėjau. Niekada. Mekas pokalbį visada pasukdavo visiškai nejuntamai, tu net nepajusdavai, kad jau su juo kažkur keliauji.
Naubertas: O atsakant į klausimą apie spektaklio kūrimą, Gintaras kažkada vasarą išdavė paslaptį, kaip reikėtų žiūrėti. Mes kalbėjomės apie parodos ekspozicijos architektūrą, tiksliai nepamenu kurios, ir jis sako: kai aš nežinau, kaip daryti, aš galvoju per perspektyvą žmogaus, kam tai skirta, kaip tas žmogus darytų. Jeigu darytų Mekas, kaip darytų? Peržiūrėjus tiek vaizdo medžiagos, perskaičius tiek jo tekstų, susidarė fokusas. Uždavus šitą klausimą, yra aiškus atsakymas: taip darytų, ir taip nedarytų. Ir nors to paaiškinti neįmanoma, yra aišku, kad negalima daryti kažkokių žingsnių, negalima psichologizuoti, negalima eiti į konkretybes, šiuolaikybės perkėlimą į sceną. Galima apie tai kalbėti per poeziją, per abstrakciją, bet jokiu būdu ne tiesiogiai - labiau per pokalbį su atmintimi, su nuojauta, vieniems su kitais.
Mano klausimas, kamavęs mane šio kūrybinio proceso metu, galbūt nuskambės naiviai: kaip vis dėlto būti „čia ir dabar“? Atsakymo, kad „čia ir dabar“ nėra, nepriimsiu.
(Visi tyli ir būna „čia ir dabar“)
Dainius: Čia ne atsakymas, bet o tai mes dabar to nedarome? Turėtume statyti spektaklį, galvoti, kad šiandien, jau tuoj, bus demontavimas, repetuoti, o mes sėdime ir būname. Nieko nedarome.
Naubertas: Bet aš klausiu ne apie fizinius veiksmus, aš kalbu apie state of mind. Juk galiu praleisti su jumis šešiolika valandų, bet nebūti su jumis.
Aktorius Tautvydas Galkauskas: Man gal labiausiai „čia ir dabar“ apima tuomet, kai visi kartu kontempliuojame vieną ir tą patį klausimą. Kai visi turime bendrą uždavinį, galvojame bendras mintis, kai dainuojame dainą, kai turime įsiklausyti vieni į kitus. Tada jauti, kad esi „čia ir dabar“, kad girdi, kas vyksta aplinkui, bandai būti kartu su visais. Kai per repeticiją buvo ansamblio vieta, ir staiga į sceną atbėgo Gulbė (šuo), mane irgi ištiko kažkoks didelis „čia ir dabar“ momentas.
Dovilė: O kad Gulbė yra gyvūnas, gal tai sustiprina tą „čia ir dabar“? Gyvūnai yra „čia ir dabar“?
Tautvydas: Tikrai sustiprina. Šuo įeina į erdvę ir sugrąžina tave iš visų minčių į šį momentą. Kažkoks fikcinės realybės trikdis.
Choreografė Ieva Navickaitė: Šuo suklibina tavo egzistuojantį planą. Nes kai galvoje turi susidėliojęs planą, tada sunkiausia būti „čia ir dabar“.
Alvydė: Aš norėčiau dar pridėti mažą dalyką, kuris man labai padėjo po vasaros workshop´ų. Meko draugai, pas kuruos lankėmės, neatsimenu, gal Audrius Stonys, pasakojo, kad Mekas visą laiką kartodavo, kad akimirka yra gražus dalykas. Ir kai Mekas pajusdavo, kad jis nebėra „čia ir dabar“, kad skausmingai praslysta akimirka, jis tiesiog atsistodavo ir išeidavo.
Ir aš paskui kurį laiką, tą paskutinį vasaros mėnesį, stengiausi tą frazę kartoti sau. Tikrai buvo momentų, kai aš paklausdavau savęs, ar aš dabar čia esu, ar man graži ši akimirka? Ar aš esu „čia ir dabar“ su šita kompanija, šitame ore? Ir jeigu ne, aš atsistodavau ir pasakydavau: „Man laikas eiti“. Ir kai išeidavau, visokiausų dalykų atsitikdavo. Man ši mintis liko kaip koks slaptažodis, kodas.
Tautvydas: Mano klausimas labai paprastas: galbūt kas nors pamenate, kaip pirmą kartą susidūrėte su Meko kūryba? Kokį įspūdį paliko tas pirmas kartas?
Video menininkas Ričard Žigis: Pirmas kartas buvo, kai dar studijavau. Mano dėstytoja Ramunė Rakauskaitė parodė „Reminiscencijas“. Pažiūrėjau, ir galvoju: ojėzusmarija. Tada žiūrėjome kitą filmą, galvojau tą patį. Buvo sunku, aišku, veikė dar visai kitas mano gyvenimo kontekstas, žiūrėdamas tuos filmus norėdavau eiti namo, būdavau pavargęs po paskaitų. Ir tokie filmai vargino. Bet dabar, kartu su jumis, buvo įdomu atrasti visai kitokią jo kūrybą, kontekstą, suvokti, ką jis kalbėjo, kaip kalbėjo. Visai kitaip pradėjau žiūrėti ir jo filmus.
Martynas: Kai gavai pasiūlymą kurti šitą spektaklį, irgi galvojai „ojėzusmarija“?
Ričard: Ne.
Dainius: Man tai įdomu, kokia buvo paskaitos tema, kad rodė Meko filmus? Kaip laikyti kamerą?
Ričard: Tai buvo dokumentinių filmų kūrimas.
Gintaras: Čia buvo paraginimas, kad taip reikia, ar kad taip nereikia?
Ričard: Gal labiau supažindinimas. Mano klausimas - o jeigu būtų galimybė su Meku pažiūrėti jo filmą, kokį filmą išsirinktumėte?
Aktorė Aistė Šeštokaitė: Aš gal pasirinkčiau Meko filmą, kurį pamačiau patį pirmą. „Reminiscencijos“. Bet net nežinau, ar norėčiau kažką apie tą filmą su juo kalbėti.
Ričard: O žiūrėtum labau filmą, ar į Meką?
Aistė: Taip ir įsivaizdavau, kad būtų labai įdomu stebėti, kaip jis į tai reaguoja, koks jausmas iš jo sklinda. Galvojant apie Meką, man visada kildavo klausimas KAS TAI? Ir tie jo filmai - kas tai? Labai norėjau įvardyti. Bet paskui man pasidarė įdomiausia tai, kad aš negaliu to įvardyti.
Tas filmas man pačiai kelia labai daug jausmų, prisiminimų, asociacijų. Viso proceso metu, kol mes buvome kartu, aš pati save stebėjau. Man buvo įdomu atrasti tą mūsų ištisai naudotą asociacijos fenomeną. Tą galingą jausmą, kurį jauti kažkur labai giliai, kuris taip saldžiai klibina, bet tu negali jo suformuluoti. Su tuo susijęs ir mano klausimas: pats Mekas ir apskritai jo kūryba, jo filmai - kuo tai kvepia?
Ieva: Šiandien mano mintyse sniegas. Toks baltas. Nors minčių ir jausmų daug, nelabai žinau, kaip juos sudėlioti į žodžius. Kai gavau pakvietimą prisijungti prie projekto, buvau susidūrusi su Meko kūryba, bet seniai, ne per daug giliai įnėrusi, ir bijojau, kad nerasiu kažko, kas mane įtrauks, užkabins. Bet kai paskui pradėjau žiūrėti vaizdus, filmus, skaityti, mane užkabino tai, kas dabar atrodo kaip esminis Meko kvapas - tai namų kvapas. Čia gal susiję su mano pačios asmeniniu būviu. Namų troškimas, ieškojimas, pusę savo gyvenimo buvimas bename. Tada viskas labai natūraliai pradėjo gulti į savo vietas. Galbūt neradau konkrečių atsakymų, bet tas kvapas sukūrė man namų būvį. Gerą ir ramų.
Scenografė Eglė Kliučinskaitė: Aš noriu papildyti. Kai paklausei apie kvapą, man iš karto mintin atėjo - laisvos laukų gėlės. Man Mekas yra tyrumas, gaivumas. Prisimenu jo dienoraščius, kaip jis pasakoja apie dipukų stovyklą, apie dieną, kai buvo sustabdytos visos mašinos, ir jie iš laukų parsinešė gėlių.
Ieva: Mano klausimas: jeigu galėtumėte kur nors pakviesti Meką, kur jį nusivestumėte?
Eglė: Jaučiu, kad norėčiau nusivežti jį į kaimo aplinką. Į tuos pačius laukus ir laisvas gėles. Įsivaizduoju, kad tai galėtų būti labai spontaniška kelionė, kuriai leisčiau vystytis kaip vystosi. Kažkodėl kaip tik dabar prisiminiau, kaip Arūnas Kulikauskas Ukmergėje pasakojo apie pirmą susitikimą su Meku Niujorke, kai Mekui pasakė: „Jonai, aš neturiu draugų. Padėk man.“ Iš čia ateina jausmas, kad su Meku viskas vyksta ekspromtu.
O klausimas... Atsimenu, kai žiūrėjome filmą LOST LOST LOST, ten buvo kadrai, kur kartojosi žodžiai „Niekas, Niekas, Niekas“. Ar turite kokią nors mantrą ar, nežinau, mintį, žodį - besikartojantį, kuris lydi per kasdieną?
Gintaras: Aš turiu tokį, kuris mane lydi paskutines dvi savaites. Mūsų kino klube prieš Kalėdas atvažiavęs Kulikauskas rodė vieną trumpą, gal trijų minučių Meko nufilmuotą privatų video, kuriame Mekas į kamerą sako, - aš dabar laisvai atpasakosiu, - „Daryti gerus darbus yra normalu. O daryti blogus darbus yra nenormalu.“ Tada atsisuka, pasiima armoniką ir dainuoja: „Daryti gerus darbus yra normaluuuu. O daryti blogus darbus yra nenormaluuuu“. Aš dabar tiesiog su tuo gyvenu. Mekas manyje pasėjo tą tokią paprastą ir genialią mintį, formulę.
(Grandinėlė baigiasi. Praeina kelios valandos)
(Į virtuvę įeina kostiumų dailininkė, grandinėlė prasideda iš naujo ir tuoj pat vėl baigiasi)
Naubertas: Kai galvoji apie Joną Meką, kokios pirmos asociacijos kyla?
Kostiumų dailininkė Dovilė Gudačiauskaitė: Jeigu galvoju apie Meką kaip apie asmenybę, tai per šiuos metus pajutau, kad turiu senelį, kurio niekada neturėjau. Kažkaip labai žmogiškai jį pamilau. Galiu išsižiojusi, kaip vaikas, į jį žiūrėti ir jo klausytis. Ir atpažinti kažką, ką jis sako. Bet čia rimtai. Begalinis artumo jausmas. Galvoju, kur aš buvau anksčiau. Man labai gražus jo gylis, kuris dera su nesureikšminimu, visų pirma, ir su nesusireikšminimu. Toks labai gilus žinojimas, kuris visą laiką eina kartu su nežinojimu. Žinau, kad nežinau.
Mano klausimas: ar manote, kad Jonas Mekas buvo gimęs antrą kartą?
Dovilė Zavedskaitė: Man įstrigo faktas, kad Mekas iš Antologijos Filmų Archyvo išvarydavo visus, kurie jautė savo reikšmingumą, kurie norėdavo ko nors pasiekti. Man atrodo, kad toks paprastas žvilgsnis į save ir gali būt pasiekiamas tik antrąkart, tūkstantįkart gimus. Nuolatos gimstant ir negalvojant, kad esi labai svarbus. Vis kūdikis ir kūdikis.
***
VŠDT informacija
