Simboliška, kad sausio 13-osios vidurdienį režisierė ir choreografė Laura Geraščenko kartu su Klaipėdos šokio teatro „Judesio erdvė“ aktoriais mažuosius uostamiesčio žiūrovus ir jų tėvelius kvietė į spektaklį, kuriame kiekvienas turėjo galimybę gimti iš naujo. „Debesų gaudyklė“ - tai interaktyvus šokio ir judesio spektaklis, skirtas 6 - 18 mėn. kūdikiams, tačiau, nepaisant žiūrovo amžiaus, čia nei vienas nelieka nepaliestas, čia neįmanoma išlikti abejingam.
Tik įžengęs į teatro salę ir išvydęs spektaklio scenografiją žiūrovas yra nunešamas kažkur tarp debesų, į pačius giliausius sapnus, į sunkiai žodžiais nupasakojamus prisiminimus bei patyrimus. Viskas aplink šviesu, tyra, saugu, nesuvaidinta. Režisierės paraginti, patys mažiausi žiūrovai kartu su tėveliais lyg angelai sargai nutupia ne ant teatro kėdžių, kaip mums visiems tapo įprasta, o pačioje scenoje greta aktorių, ant mažus debesėlius primenančių baltų pagalvėlių. Toks režisūrinis sprendimas sukūrė ypatingą ryšį tarp visų, esančių čia ir dabar. Žiūrovas turėjo galimybę tapti aktoriumi, aktorius - iš dalies žiūrovu, arba tam tikru jo pakeleiviu į šią nepaprastą kelionę. Svarbiausia žinutė, kurią transliavo šis jautrus spektaklis - tai kvietimas pamatyti ir išgyventi savo paties gimimą iš naujo.
Visa kūrybinė komanda, t.y. režisierė ir choreografė Laura Geraščenko, scenografė Angelina Furmaniuk-Savickienė, kostiumų dailininkė Lina Andriukonė, muzikos autorius Kristijonas Lučinskas bei aktoriai Elinga Serapinaitė, Justina Jukonytė, Greta Jankauskaitė, Kristupas Biržietis, kurdami šį spektaklį susitelkė ties trimis svarbiausiais žmogaus pojūčiais - rega, klausa, lytėjimu. Tai tapo pagrindu, kuris padėjo vystytis ir pačiai siužetinei linijai. Žiūrovas, įtrauktas į spektaklio epicentrą, turėjo galimybę matyti, girdėti bei prisiliesti prie gyvybės užsimezgimo, kūdikio augimo mamos pilve bei gimimo. Aktoriai, pasitelkdami vaidybos meną, plastiškus šokio judesius, dekoracijas, kūrė žaismingą mamos ir tėčio flirtą, meistriškai įkūnijo žavų kūdikio laukimą, bendravimą su juo, vėliau tapo ir pačiais kūdikiais, vaikais. Stebint šiuos reiškinius žiūrovai yra kviečiami prisiminti ir atpažinti tai, ką jie jau patyrė būdami mamos pilve ar vos tik gimę. Tai svajingos lopšinės, švelnūs paglostymai, stebuklingi kuždesiai, vandens čiurlenimas, spalvos, kurios mus pasitinka išvydus šį margą pasaulį.
Nesunku įžvelgti, kad sunkiausia ir svarbiausia užduotis šiame spektaklyje patikėta aktoriams. Pritraukti bei išlaikyti mažiausių žiūrovų dėmesį, neišgąsdinti, būti tikrais prieš juos tapo nemažu iššūkiu. Tačiau herojai išlieka harmoningi, kiekvienas judesys, antakio kilstelėjimas ar galvos pasukimas laiku ir vietoje. Stebint mažųjų elgesį, mimikas, jų akis, šypsenas bei girdint džiaugsmingus čiauškėjimus, juoką, nemeluosiu, apima neapsakomas geraširdiškumo jausmas.
Viskas šiame spektaklyje yra prisisunkę gyvybės. Pavadinimas „Debesų gaudyklė“ sufleruoja apie kelionę po nepaprastus jausmus, jų pagavimą, prisijaukinimą savo širdyje bei mintyse čia ir dabar. O ir patys debesys - tai vaisingumo, didelės daugybės simbolis. Viskas apjuosta, sujungta balta spalva, kuri simbolizuoja šviesą, gyvybę, gėrį, tyrumą, šventumą ir išmintį. Aktorių, o vėliau ir žiūrovų, rankose nardančios raudonos žuvytės - gyvenimas, energija, šiluma, meilė.
Kurioziška, tačiau pirminė mintis, jog galbūt spektaklyje pritrūko ryškesnės pabaigos, privertė susimąstyti ir suprasti, kad nei vienas reiškinys, matytas scenoje, pabaigos neturi ir negali turėti. Gyvybės ratas juk niekuomet nesustoja. Neabejoju, kad daugelis iš šio spektaklio išėjo nešinas švelnumu bei tyrumu.
