Vienuolis dzenbudistas Bo Haeng´as rytoj Vilniuje pradeda vaidinti monospektaklį „Auksinė šventykla", su kuriuo jis keliaus per Lietuvos miestus.
Gal atrodo keista, kad vienuolis iš Pietų Korėjos užsimanė vaidinti Yukio Mishimos „Auksinę šventyklą" Lietuvoje? Kas jį čia supras? Tas vienuolis visada pasitinka lietuvių trupes, atskridusias vaidinti į Pietų Korėją. Ir jei lietuvių aktoriams Seulas atrodo artimas ir jaukus, tai dėl to, kad pažinti tą miestą padėjo būtent vienuolis Bo Haeng´as.
Visi žino, jog maloniausios lauktuvės jam - lietuviška duona. 50 metų Kęstutis Marčiulynas - kaunietis, buvęs aktorius, mimas, žurnalistas. Praėjusio šimtmečio pabaigoje jis išvyko į Pietų Korėją - nutarė tapti vienuoliu dzenbudistu.
Po meditacijos mokymų ir išbandymų 2001 metais juo ir tapo. Jis keliauja po pasaulio dzenbudizmo centrus, reguliariai atvyksta į Lietuvą, yra išleidęs knygą „Laiškai iš Drakono kalnų".
Teatras iš Bo Haeng´o gyvenimo neišnyko, tačiau apie tai įdomiausiai pasakoja jis pats.
Mokytojo žodis artistui
„Tapęs vienuoliu Pietų Korėjoje rodydavau pantomimą, - prisiminė Bo Haeng´as. - Tai prasidėjo nuo mano Mokytojo (dabar jis jau miręs) vieno gimtadienio. Per jo gimtadienį mes, jo mokiniai, sueidavome į didžiulį restoraną - mūsų būdavo du ar trys šimtai. Kiekvienas turėdavo atlikti savo numerį.
Buvau jau prasitaręs, kad esu dirbęs pantomimos srityje, vaidinau. Ir mano mimika Pietų Korėjoje buvo išdavikiška, nes toje šalyje veidai santūrūs, o man tai nepavykdavo. Man sakydavo: „Tu kaip mažas vaikas, tavo veidas keičiasi kas minutę. Korėjiečiui negalima šitaip!" Atleisdavo man kaip užsieniečiui, bet labai keistai į mane žiūrėdavo.
Aktoriaus darbas korėjiečiui nekelia pagarbos, nes aktorius jiems - žmogus, kuris išeina į sceną ir gali daryti bet ką. Vienuoliui ryšys su tokia profesija - žeminamas.
Kai per Mokytojo gimtadienį atėjo mano eilė, parodžiau pantomimą apie žmogaus gyvenimą. Klasikinis penkių minučių etiudas: nuo gimimo iki mirties. Kokios kilo ovacijos! Judesio menas Pietų Korėjoje suprantamas.
Mokytojas, kurio žodis yra šventas, ištarė: „Talentas." Nuo tada į mane visi žiūrėjo su pavydu. Ir ėmė kviestis į įvairias šventes, kad parodyčiau pantomimą. Kartais rodydavau septynis aštuonis etiudus."
Tūkstantis svarbių klausimų
„Rašytojo Yukio Mishimos „Auksinę šventyklą", kurią vaidinsiu, perskaičiau 2002 metais, - prisiminė Bo Haeng´as. - Ten yra vienas klausimas, kuris vis kartojamas: kokiu žodžiu gali išreikšti meilę.
Dzenbudizmas turi tokį reiškinį, vadinamą konganu. Tai klausimai, į kuriuos reikia atsakyti. Mokytojas pasikviečia mokinį ir klausia, tarkime, kodėl miške medžiai kreivi? Tu atsakai, ir mokytojas pamato, kokį esi pasiekęs dvasinį lygmenį praktikuodamas tai, ko jis tave moko. O tų klausimų - per tūkstantį.
Kai perskaičiau „Auksinę šventyklą", man pasirodė, kad Y.Mishima neturi jokio ryšio su dzenbudizmu, aprašydamas vienuolį dzenbudistą. Japonų samurajai naudodavo dzenbudizmo meditacijų techniką, kad įgautų stiprybės, kad be jokio raumens krustelėjimo galėtų kautis, smogti kardu. Jų kryptis - visai ne gailestis, ne meilė, ne užuojauta."
Bus pokalbis su žiūrovais „Y.Mishimos vienuolis sudegina šventyklą, - tęsė Bo Haeng´as. - Mes irgi sakydavome: sudegink šventyklą savyje. Vienuolis yra tas, kuris paliko namus. Jis negali prisirišti prie nieko - šventyklos, Budos statulos, įtakingo Mokytojo.
Mokytojas atstumia tave, kad tu būtum vien su savimi. Jei kyla klausimas, kas yra Mokytojas, pasižiūrėk į veidrodį. Kas yra demonas? Žiūrėk į veidrodį. Kas yra Dievas? Atsakys veidrodis. Tai tavo atsakomybė. Neužkrauk jos kitam. Taip pat neužkrauk Dievui. Tokia dzenbudizmo praktika. Joje yra visko. Apie tai ir pasakosiu monospektaklyje.
Tai bus pokalbis su žiūrovais. Vaidinsiu save, gyvenantį 1947-1950 metais dzenbudistų šventykloje Japonijoje.
Man padeda aktorė Eglė Mikulionytė, kuri režisuoja spektaklį ir kritikuoja mane. Dar padeda scenografė Renata Valčik ir kompozitorius Gintaras Sodeika."
LRYTAS.LT
