Šiais metais visas pasaulis mini žymiausio anglų poeto ir dramaturgo Williamo Shakespeare´o 400-ąsias mirties metines. Ta proga festivalis „Kino pavasaris“, padedant Britų tarybai ir Britanijos prekybos rūmams Lietuvoje, paruošė specialią pagal Shakespeare´o kūrinius sukurtų filmų programą. Šešios retrospektyvos „Šekspyras gyvas“ (Shakespeare Lives) juostos, sukurtos rašytojo gimtinėje, kvies pagerbti, iš naujo atrasti ir iš garsių režisierių pasiūlytos perspektyvos pažvelgti į rašytojo kūrybą.
Žymiausios Shakespeare´o pjesės ir poezija atgis Romano Polanskio, Peterio Greenaway´aus, Dereko Jarmano, Richardo Loncraine´o, Laurence´o Olivier ir Barry Purveso interpretacijose.
Tragedijų verpetuose
Kino režisierių sprendimą ekranizuoti Shakespeare´o kūrybą teatralai vertino itin kritiškai. Jų manymu, kinas nėra pajėgus tinkamai perteikti scenai kurtų veikalų. Nepaisant šių nuogąstavimų, rašytojo kūriniai tapo vienomis populiariausių literatūros ekranizacijomis kine, galinčiomis konkuruoti su geriausiais teatro pastatymais.
Keturiais „Oskarais“ apdovanotas aktoriaus ir režisieriaus Laurence´o Olivier filmas „Hamletas“ (Hamlet, 1948 m.) - viena svarbiausių Shakespeare´o ekranizacijų kino istorijoje. „Negalėjusio apsispręsti žmogaus tragedija“, - šiais žodžiais režisierius, atlikęs ir pagrindinį vaidmenį, pradeda pasakoti istoriją.
Po Romano Polanskio filmo „Makbetas“ (Macbeth, 1968 m.) premjeros dauguma kino kritikų pasirinkimą ekranizuoti šią Shakespeare´o tragediją susiejo su siaubingu įvykiu režisieriaus gyvenime - žmonos mirtimi. Kaip žinoma, ši „škotiškoji tragedija“ atnešė daug nelaimių jas stačiusiems. Pats Polanskis atmetė šiuos tvirtinimus, sakydamas, jog „Makbetą“ pasirinko, ne dėl katarsio, o todėl, kad tuo metu, kai viskas aplink buvo beprasmiška ir jokia tema neatrodė verta jo laiko ir dėmesio, tik ši pjesė paskatino vėl imtis kūrybos.
Britų režisierius Richardas Loncraine´as juostoje „Ričardas III“ (Richard III, 1995 m.) nusprendė to paties pavadinimo dramos veiksmą iš vėlyvųjų viduramžių perkelti į 4-ojo dešimtmečio fašistinę Angliją, kurioje neseniai prasidėjo pilietinis karas. Pjesės modernizavimas ne tik įrodo neblėstantį rašytojo kūrinių aktualumą, bet ir praplečia ją suteikdamas naujų prasmių. Fašistų vadas Ričardas, kurį vaidina talentingas britų aktorius Ianas McKellenas, kurpia žiaurų planą kaip žingsnis po žingsnio tapti diktatorišku monarchu.
Drąsūs žvilgsniai
7-ojo dešimtmečio pabaigoje pradėjo daugėti eksperimentinės formos Shakespeare´o kūrinių adaptacijų kine. Retrospektyvoje bus parodyti du drąsias rašytojo veikalų interpretacijas siūlantys darbai - Dereko Jarmano „Angeliškas pokalbis“ bei Peterio Greenaway´aus „Prospero knygos“. Jie įrodo, jog geras filmas nebūtinai turi pasakoti istoriją.
Subtili ir romantiška juosta „Angeliškas pokalbis“ (The Agelic Conversation, 1985 m.) buvo mėgstamiausias režisieriaus Jarmano meninis projektas. Filmui struktūrą suteikia užkadrinis moters balsas, skaitantis Shakespeare´o sonetus (aktorė Judi Dench), o laisvas siužetas seka dviejų įsimylėjusių vyrų kelionę po giliausius širdies troškimus, susipinant sapnams ir realybei, praeičiai ir dabarčiai. Hipnotizuojantis meilės išaukštinimas, sapniška būtis ir sustojęs laikas filme kontrastuoja su depresyvia realybe.
Ne kartą teatre paskutinės Shakespeare´o pjesės „Audra“ herojų Prosperą vaidinęs aktorius Johnas Gielgudas 30 metų svajojo šį personažą įkūnyti kine. Imtis „Audros“ ekranizacijos jis siūlė režisieriams Alainui Resnais, Ingmarui Bergmanui, Akirai Kurosawai ir Orsonui Wellesui. Troškimas ėmė pildytis, kuomet šia idėja susidomėjo režisierius Peteris Greenaway.
Ištremtas burtininkas Prosperas kartu su dukra ir vietinėmis dvasiomis įstringa saloje, bet vis dar tikisi susigrąžinti jam teisėtai priklausantį Milano kunigaikščio postą. Filme „Prospero knygos“ (Prospero´s Books, 1991 m.) yra laikomasi originalaus „Audros“ teksto, papildant jį gyvomis 24 Prospero magiškosios bibliotekos knygų iliustracijomis. Greenaway´us leido laisvai reikštis savo vaizduotei, išnaudodamas tuo metu tik atsiradusios skaitmeninės technologijos galimybes.
37 pjesės per 5 minutes
Britų režisieriaus ir animatoriaus Barry Purveso užburiantis trumpametražis animacinis filmas „Kitas“ (Next, 1990 m.) vaizduoja itin į Shakespeare´o panašų aktorių Vilą, atrankoje pasirodantį užsiėmusiam ir abejingam, net akių nepakeliančiam prodiuseriui Piteriui. Nuostabaus vaidinimo metu Vilas simbolinėmis užuominomis supažindina su 37 Shakespeare´o pjesėmis. Mažiau nei 5 minutes trunkantį filmą įdomu žiūrėti dėl vizualinio sąmojo ir humoro bei dėl žaidimo bandant įminti, kokia pjesė šiuo metu atkuriama scenoje.
„Kino pavasario“ inf.
