 |
| Viktorija Rudytė |
Prabėgo daugiau nei dveji metai po pažinties (pokalbio „Literatūroje ir mene“) su netradicinio lėlių teatro kūrėja, režisiere Viktorija Rudyte („Menų ir šalių pusiaukelėje“, 2004 06 25). Priminsiu, jog menininkė šiuo metu gyvena Bergene (Norvegija), kur įkūrė teatrą „UPT-Forma“; ji taip pat studijuoja teatrologiją Bergeno universitete. Taigi 2004-aisiais pradėtą pokalbį tęsiame.
Ridas Viskauskas
Kuo ypatingas šis Tavo „norvegiškas“ gyvenimo laikotarpis? Kaip pati jį vertini? Ar sunku buvo prisitaikyti šioje šalyje?
Baigusi studijas Klaipėdos universitete, į Norvegiją išlėkiau beveik prieš trejus metus. Kodėl? Pagrindinė priežastis ta, kad man buvo nuobodi, nors ir patogi tokia būsena, kai žinai, kuo būsi po 10 metų. Pripažinkim, Lietuva nėra didelių galimybių šalis, joje jutau savotišką snaudulį. Kuo būčiau, jei būčiau likusi, lieka dabar neatsakyta.
Atsiplėšimas nuo gimtinės, Motinos Lietuvos, nuo bambagyslės pirmus 2 metus buvo skausmingas, ypač jei „gimdamas“ dalyvauji vienas. Išvykus visas gyvenimas prasideda iš naujo, tik į jį žiūri jau ne vaiko akimis. Kita kalba, kiti istoriniai herojai, kiti žmonės, kultūros skirtumai, kitas darbas, kita mokesčių sistema, kitoks teatras ir jo nepažįstami dalyviai, tiesą sakant, jautiesi visiškas idiotas! Bet jutau gyvenimo pulsą, jutau, kad vairas – mano rankose ir vingiai, likę man už nugaros, buvo mano daryti. Viskas priklausė nuo manęs, reikėjo tik norėti! Sunkumais save grūdinau, keldama sau naujus didesnius reikalavimus. Galima tai vadinti ir mazochizmu. Per trumpą laiką padariau „karjerą“ valydama, auklėdama vaikus, dirbdama teatre. Dabar į tai žiūriu su šypsena ir pasididžiavimu. Per „norvegiškus“ metus pastačiau du spaudos pastebėtus spektaklius, dalyvavau Norvegijos teatrų festivaliuose (mano spektakliai dalyvavo festivaliuose „Barne-og ungdomsteaterfestivalen 2005“ Stordo mieste, „Mini Midi Maxi 2006“ – Bergene), sukūriau scenografiją Nacionaliniame Bergeno dramos teatre spektakliui „Dylan – Jeg er ikke her“ („Dylanas – aš nesu čia“; režisierius Steinaras Thorsenas), buvau tarptautinio „Mini Midi Maxi“ teatro festivalio viena iš organizatorių. Be to, gerai kalbu šešiomis kalbomis ir studijuoju magistrantūroje norvegų kalba.
Norvegiją pasirinkau atsitiktinai. Gerai pamenu, kaip mano buvęs dėstytojas Rolandas Rastauskas patarė man nevažiuoti į Norvegiją. Jis matė mano postmodernistinius darbus Lietuvoje. Pažindamas norvegus ir jų kultūrą sakė, nesupras... arba suvalgys.
Kaip vertinu naują laikotarpį? Puikiai! Man tiesiog nėra konkurentų (juokiuosi). Buvau iškart pastebėta, įvertinta.
Neįprasta, kad dirbdama su aktoriais turiu paisyti darbo valandų. 12 valandą – pusės valandos pertrauka, 16 valandą – repeticijų pabaiga. Aktoriai gyvi komplimentais, labai pasitiki savimi.
Papasakok apie savo teatrą (kur įsikūrėte, koks jūsų teatro statusas, kas jus remia, kaip susidraugavai su savo artistais, iš kur jie, kokio amžiaus, kokia jų teatrinė patirtis?)
Teatras gyvuoja jau ketvertą metų. Lietuvoje jį oficialiai pristačiau su spektakliu „Daugiavaikis“, studijuodama Klaipėdos universitete lėlių teatro režisūrą pas Jūratę Januškevičiūtę. Lietuvoje šis teatras vadinosi „NLT-Forma“ („Netradicinis lėlių teatras – Forma“). Dabar jis įregistruotas kaip individuali įmonė „UPT-Forma“ („Unconventional Puppet Theatre-Forma“) Norvegijoje. Teatrui suteikta teisė įdarbinti kitus žmones ir būti pačiai įdarbintai. Esu laisva menininkė. Pastovių rėmėjų dar nėra, spektakliams pinigus gaunu rašydama projektus, dalyvaudama kitų parengtuose projektuose. Teatras „UPT-Forma“ Norvegijoje nėra plačiai žinomas, todėl įgyvendindama projektus nesu visai nepriklausoma ir savarankiška. Rėmėjų pinigų ir spaudos dėmesio lengviau sulaukti, jei tavo partneriai – žymios kompanijos. Pirmą spektaklį „Hvor er Skrik“ („Kur yra Šauksmas“) apie dingusį E.Muncho paveikslą stačiau kartu su Vakarų krašto teatro centru (teatro centro aktoriai, scenos darbuotojai, scena ir finansiniai rūpesčiai). Spektaklį statėme pusę metų, nuo 2004-ųjų rugsėjo. Vakarų krašto teatro centras – ne tik teatras, bet taip pat vaikų ir jaunimo teatro mokykla, įsikūrusi Bergeno centre. Pusmetį statydama spektaklį su vyriausia grupe, 17–20 metų jaunimu, kaip lėlių teatro režisierė dirbau ir pedagoginį darbą. Antrame spektaklyje – „Det Klebrige Huset“ („Saldainių namelis“) – mano partneriai buvo Vakarų krašto teatro centras ir nacionalinio teatro lygio Hordalando teatras, kuris labiau orientuojasi į lėlių ir spektaklių vaikams kūrimą. Teatrai rėmė aktoriais ir scenos darbininkais, repeticijų patalpomis, administraciniais darbais, reklama, leido naudotis scena ir jos įranga. Atlyginimai už režisūrą, scenografiją, choreografiją ir lėšos medžiagoms gautos iš projektus finansuojančių kultūrinių fondų. Du trūkstamus aktorius ir kompozitorių teko kviestis atskirai. „UPT-Forma“ buvo atsakinga už spektaklio scenarijų, scenografiją, lėlių-objektų gamybą, kostiumus, apšvietimą, režisūrą. Aktorių amžius – nuo 28 iki 41 metų. Jų teatrinė patirtis – skirtinga: aktorius Mauricio Taipe iš Ekvadoro (vienintelis aktorius – ne norvegas) pagal išsilavinimą yra šokėjas; nors aktorė Siri A. Kristensen iki tol nebuvo vaidinusi, jai skyriau pagrindinį vaidmenį; kiti aktoriai (Andreasas Holtas, Camilla Svingen, Frøydis Flotve ir Julie G. Howden) turi įvairų teatrinį išsilavinimą. Taigi reikėjo padirbėti ir kaip pedagogei.
 |
| „Joniukas ir Grytutė“ |
„Saldainių namelis“ – Tavo naujas spektaklis apie jaunimo narkomanijos bėdas. Ar Norvegijos jaunimui tai – aktuali problema? Būta ir Lietuvoj teatrinių bandymų apie ją kalbėti (Aurelijos Čeredaitės spektaklis „Slaptas žudikas narkotikas“, Jūratės Januškevičiūtės spektaklis „Nebenoriu sapnuoti“). Socialines aktualijas gvildenančiam teatrui sunku išvengti noro pamokyti, paauklėti jaunus žiūrovus. O pati kokių intencijų turėjai kurdama „Saldainių namelį“?
Alkoholizmo, psichinių sutrikimų, prostitucijos, fetišizmo ir narkomanijos temos nėra dėkingos menininkui. Kad ir kokiomis meninėmis formomis jos būtų pateikiamos, dažnai nueinama pamokymų, gąsdinimo keliu, ypač jei spektaklis rodomas jaunesnei auditorijai. To išvengti sunku. Menininko kūrybiškumas, jo asmenybės bruožai ir nuostatos gali atsiskleisti tik per pačios „problemos“ raiškos būdą, temos išplėtimą iki tam tikrų metaforų. „Saldainių namelis“ yra skirtas tingiausiai ir vangiausiai, kritiškai teatro atžvilgiu nusiteikusiai publikos grupei – paaugliams ir jaunimui. Šio amžiaus jaunuoliai rečiausiai lankosi teatruose. Ir pasakojimai, kad „narkotikai nėra gerai“, jų tikrai nevilioja! Tai geriau parodo kinas!
Pati sau pateikiau iššūkį – bus spektaklis jaunimui! Reikėjo spręsti, kaip kalbėti apie tai įdomesnėmis, neįprastinėmis priemonėmis. Mano spektaklis virto multimedijos, objektų, šešėlių ir dramos teatro junginiu. Publiką spektaklyje greičiausiai sudomino slapta (ir ne tik) kamera filmuoti tikri narkomanai. Kai kurie jų sutiko, kad juos filmuotų. Nuo tų, kurie grasino duosią į kaulus, teko bėgti arba dirbti slaptai. Bergeno savivaldybė vietiniams narkomanams yra paskyrusi didžiulį parką miesto centro pakraštyje, kur jie visi renkasi, kaip į kokį paukščių žiedavimo centrą. Taigi savivaldybė rado būdą, kaip juos kontroliuoti, nustatė savotiškas dvišales taisykles. Narkomanai – atskira „gentis“, jų negalima pamiršti, ignoruoti. Gaila, Bergene jų sparčiai daugėja! Su apsilankiusia festivalyje režisiere Jūrate Januškevičiūte juokavome, kad abi ta pačią temą gvildenome. Tik viena – Lietuvoje, kita – Norvegijoje. Toks sutapimas.
Kuo rėmeisi rašydama spektaklio scenarijų? Ar taikei jį prie artistų? Kaip sekėsi repetuoti ir įveikti kalbos barjerą?
Spektaklį stačiau remdamasi Brolių Grimmų pasaka „Joniukas ir Grytutė“, taip pat nūdienos aktualijomis. Šiandien vaikai neskursta, o yra lepinami tėvų. Vaikai nusprendžia išeiti iš namų ir ieškoti laimės. Spektaklio pradžioje pasiklydę miške du suaugę žmonės laukia savo tėvų, kad juos parsivestų namo. Bergeno parkas („Nygårdspark“) buvo tarsi veidrodis, kuriame atsispindėjo gyvenimas, kaip labirintas. Tą metaforą ir perkėliau į spektaklį. „Saldainių namelis“ virto narkotikų „platinimo tašku“, narkotikai – gaiviaisiais obuoliais. Spektaklio idėja: vienąkart įžengęs į tokį „namelį“, gali ir nebegrįžti namo.
Scenarijaus prie aktorių nederinau, su jais susitikau likus savaitei iki repeticijų pradžios. Spektakliui reikėjo 4 moterų ir 2 vyrų. Kai kuriuos jų pažinojau tik iš matymo, kitus išvydau pirmąsyk. Visi buvo pozityviai nusiteikę. Dirbdami tapome artimais draugais. Repeticijos ir spektakliai vyko norvegų kalba. Kai man būdavo sunku ką nors išreikšti, aktoriai labai supratingai padėdavo.
Dirbti su tekstu buvo gana sunku. Norvegijoje yra per 220 dialektų, ir mano visi aktoriai (toks sutapimas) kalbėjo vis kitais. Spektaklyje dvynės seserys (Joniukas ir Grytutė) kalbėjo, mūsiškai tariant, žemaitiškai ir aukštaitiškai, jų tėvai – vienas suvalkietiškai, kitas dzūkiškai. Buvo juokinga, bet scenarijaus, kad paaiškintume kalbos skirtumus, nekeitėme. Tiek aktoriai, tiek žiūrovai, matyt, apsimetė, kad „šeimos narių“ kalbos skirtumų negirdi. Spektakliui tai suteikė dar daugiau absurdo, o aš jį dievinu. Aktorė Siri A. Kristensen (vaidinusi vieną dvynę) yra iš Oslo, ji sakiniuose kirčiuoja paskutinį žodį, tai jos dialektas. Priversti kirčiuoti kitus žodžius būtų dialekto iškraipymas, ir norvegams tai skambėtų nenatūraliai. Aš šių niuansų dar nejaučiu. Scenarijų anglų kalba parašiau aš, o jį papildė dainomis ir į norvegų kalbą išvertė Vakarų krašto teatro centro vadovas Steinaras Thorsenas (kompozitorius Tarjei Vatne). Jis taip pat yra šio spektaklio prodiuseris.
Scenografiją šiam spektakliui kūrė Tavo tėtis – Bronius Rudys, talkino ir kiti lietuvių menininkai. Kaip susibūrė tokia „tarptautinė komanda“? Papasakok daugiau apie plastinį spektaklio sprendimą – ką naudojote (lėles, kaukes?), koks aktorių ryšys buvo su, sąlygiškai pavadinsiu, kitais scenos objektais?
Esu kilusi iš Šiaulių, augau dailininko šeimoje. Tėtis, kurio darbai man visada imponuoja, vasarą 2 savaitėms buvo pas mane atvykęs ir sukūrė scenografiją. Aš tuo itin džiaugiausi ir didžiavausi! Tai buvo pirmas mūsų bendras darbas! Scenografija įspūdinga, konstruktyvi. Scenoje staiga pradėjęs lyti upeliais 2,5 m aukščio stiklas atrodė įspūdingai, buvo ir daugiau intriguojančių detalių. Spektaklyje vaizdas – man svarbiausia! Manau, tėtis mielai prisidės ir ateityje prie jau pradėtos burti lietuviškos komandos. Tarp dabartinių jos narių yra videorežisierius Valdas Volbekas ir dizaineris Arnas Palubinskis. Jie Bergene įtemptai darbavosi visą mėnesį. Valdas sukūrė daugiau kaip 15 įvairių videoklipų, spektaklio plakatą, programėlę, Arnas – kaukes, daugybę šešėlių, plokščias tėvų – vaiduoklių – figūras, buvo atsakingas už bendrą meninę spektaklio stilistiką. Jis taip pat yra „UPT-Formos“ internetinio puslapio dizaineris (www.upt-forma.org). Man teko kostiumai, scenarijus, muzikos parinkimas, šviesų nustatymas, režisūra.
Prieš pradedant repetuoti Vakarų krašto teatro centro vadovas Steinaras Thorsenas aktoriams trumpai pasakojo, kokiame spektaklyje jie dirbs. Aktoriams tai buvo nauja, įdomu.
Ar teko daugiau matyti norvegiškų spektaklių – dramos, lėlių? Ar radai sau įdomių, artimų asmenybių? Ką patartumei mūsų lėlių teatrų festivalių rengėjams pakviesti Lietuvon?
 |
| „Joniukas ir Grytutė“. Nuotraukos iš Viktorijos Rudytės asmeninio archyvo |
Bergene man įdomus Tore’s Vagno Lido (Tranzito teatras), šiuolaikinio šokio grupė „Carte Blanche“. Dėmesio vertas jau 20 metų veikiantis ir performansus kuriantis „Bakktruppen“ teatras, rašytojas ir performansų meistras Kurtas Johannesenas. Be šių menininkų, žaviuosi amerikiete teatro režisiere, vizualinio meno atstove Theodora Skipitares.
Lėlių teatras Norvegijoje nėra miręs. Šio žanro gimimą inspiravo (turiu omenyje profesionalų teatrą, o ne vaidinimus gatvėse XVIII–XIX a.) užsieniečiai, atklydę ir pasilikę gyventi Norvegijoje. Italų kilmės norvegas Ivo Caprino, čekas Karelas Hlavaty’s išpopuliarino lėlių teatrą Norvegijoje (minėtini ir norvegai: Jane ir Agnaras Mykle, lėlininkų Strømų šeima). Animatorius Ivo Caprino (1920–2001) statė filmus vaikams su lėlėmis. Kiekviena norvegų šeima turi bent kelis jo filmus. Karelas Hlavaty’s dėstė Lėlių teatro akademijoje Prahoje, dirbo direktorium ir scenografu Josefo Skupos marionečių teatre. 1968-aisiais jis atvyko kurti lėlių teatro į Norvegiją, jo sukurta lėlė Titten Tei (aktorės Brigit Strøm sukurtas personažas) – garsiausia lėlė Norvegijoje.
Kiekviena Norvegijos apskritis (jų yra 19) turi bent po keletą lėlių ar objektų teatro grupių. Kiekvienais metais vyksta didžiulis tarptautinis lėlių teatro festivalis Kristiansando mieste. Geriausiai savo žanrą išmanantys, manau, yra „Figūrų teatras Šiaurės krašte“ („Figurteateret i Nordland“) Šiaurės Norvegijoje ir Bergeno „Dukkenikkerne“ („Linkčiojanti lėlė“), vadovaujamas Jacko Markusseno (jis – savotiškas mano mylimo ir gerbiamo meistro – aktoriaus Lino Zubės prototipas).
Papasakok daugiau apie teatrologijos studijas: kaip tu supranti lėlių teatrą dabar, ko mokotės, kokiai „gyvenimo duonai“ ruošiatės, kokia Norvegijoje teatro kritikos padėtis?
Čia daugiausia dėmesio skiriama skandinavų teatrui, kitų Europos šalių, rusų, JAV, Pietų Amerikos teatrui. Beje, dėstytojai (Knutas Ove Arntzenas, Keldas Hyldigas) palaiko glaudžius ryšius su Kauno Vytauto Didžiojo universiteto menotyros dėstytojais, patys ten dėsto. Dėstytojai apie Lietuvos teatrą turi gerą nuomonę, norvegų režisierius dažnokai peikia. Studijų lygis – aukštas. Paskaitos skaitomos norvegų, švedų, danų ir anglų kalbomis. Kas pusmetį organizuojamos mokomosios išvykos su dėstytojais į teatro kongresus Europoje, paskaitų skaityti kviečiami dramaturgai, režisieriai (Augusto Boalas, Edwardas Bondas, Eugenio Barba). Tai liudija, kad turtingos šalies universitetai pakankamai, o ne minimaliai, finansuojami. Man, kaip režisierei, svarbios tokios studijos, nes teorinių paskaitų Klaipėdoje gavau mažokai. Manau, kad į Bergeno universitetą esu priimta kaip eksperimentas (juokiuosi). Mano studijų kryptis – objektų teatras.
Man „krauju“ dėstytojai įrodė, kad daiktų, objektų, kaukių, šešėlių teatrai nėra lėlių teatras. Tai skirtingi teatrų žanrai, kuriuos Lietuvoje įprasta suplakti ir vadinti vienu vardu – „lėlių teatras“. Skandinavijoje ar angliškai kalbančiose šalyse daugiau kaip 15 metų tas vardas pakeistas. Skandinavijoje – į figūrų teatrą, kitur – į objektų arba vizualinį. Objektų ar figūrų teatro sąvoka yra platesnė ir tiksliau apibrėžia visas vizualinio teatro šakas. Į šią sąvoką taip pat įeina ir lėlių teatro žanras (marionetės, pirštininės, lazdelinės lėlės), kuris neprasidėjo nuo ritualinių šokių akmens amžiuje; istoriografijoje jis vadintas objektų teatru. Teigti, kad lėlių teatras kilo iš stabų garbinimo, klaidinga. Lėlių teatras – tai teatras, kur veikia pasiūta lėlė, o ne virtuvinis šaukštas, – mano šio pusmečio išmoktų pamokų esmė!
Šiais metais turėčiau parašyti mokslinį darbą apie objektų teatro ir performansų meno bendrumus. Recenzijų pirmaisiais magistrantūros metais nerašome.
Didžiausi dienraščiai, kurių puslapių skaičius kartu su reklama siekia iki 150, turi po maždaug trejetą lapų, skirtų kultūros naujienoms. Norvegai spaudą tikrai skaito! Todėl kritiniai straipsniai kūrėjams yra itin svarbūs; straipsniai vėliau naudojami kaip reklama. Bet… subjektyvus žurnalistas gali kūrinį įvertinti nuo 1 iki 6 balų. Jei gavai daug, gerai, gali ir toliau „rodytis“, o ką daryti, jei esi įvertintas 3 balais? Gautais 5 ar 6 balais komercinio meno kūrėjai puikuojasi ir publikuoja tuos laikraštinius įvertinimus savo plakatuose. Tai pasakytina labiau apie reviu artistus. Šis parodijos tipo teatro žanras – populiarus Norvegijoje ir, deja, vienintelis pats išsilaikantis. Teatrologijos studentai, rašydami recenzijas, gana šaltakraujiškai „sudirbinėja“ naujus spektaklius; komerciniu teatru jie nesidomi. Radijuje daugiausia skamba užsakytos laidos, reklamuojančios naujus spektaklius. Pati dažniausiai skaitau „Nordic Theatre Studies“, „The Drama Review“, „Dockteatern“ bei… „Literatūrą ir meną“. Kokios teatrologo ateities galimybės Norvegijoje? Čia teatrologas, kaip ir Lietuvoje, abstrakti specialybė – darbo pasaulyje ieškosi pats.
