 |
| „Žvaigždžių kruša“. Mariaus Macevičiaus nuotrauka |
Beveik visą praėjusią savaitę Kauno valstybinis dramos teatras, siekdamas atjauninti ir taip pagausinti savo publiką, vykdė nuo teatro nutolusių vaikų ir jaunimo medžioklę. Jaunosios auditorijos varovo į teatrą vaidmenį atliko festivalis „Teatro fantomas“, kurio turinys artimas atvirų teatro durų žanrui.
Jaunąją publiką scenos menu bandyta sudominti tikrai ambicingais ir pripažintais Kauno dramos teatro spektakliais „Nusikaltimas ir bausmė“, „Švyturys“. Šalia profesionalių teatro kūrinių buvo rodomi meninės potencijos požiūriu dar labai studentiški vaidinimai – „Žvaigždžių kruša“ ir ypač atvirai mėgėjiškų galimybių premjera „Medėjos vaikai“.
Publikai teko patikėti, kad tai irgi rimtas menas. Juk drąsų mėgėjiškumą demonstruojančius vaidinimus, kurie nepranoksta „kelių į žvaigždes“ bejėgystės muzikos žanre, profesionalus teatras pristatė kaip savo repertuarinę produkciją. Vadinasi, ir ši produkcija buvo skirta ateities teatro intelektualiai, estetinę nuovoką turinčiai, kritiškai publikai auginti. O kaip dėl teatrų deklaracijos nekurti ir nerodyti vaikams ir jaunimui antrarūšės produkcijos?
Daugiausia „Teatro fantomo“ renginių buvo pasiūlyta savaitgalio dienomis, kai nereikia eiti į mokyklą ar paskaitas. Jaunatviškam, kūrybinę vaizduotę lavinančiam teatrui pažinti buvo skirti labiausiai publiką sudominę Aido Giniočio vadovaujamos teatro laboratorijos „Atviras ratas“ iš Vilniaus spektakliai.
 |
| Aido Giniočio vadovaujamos teatro laboratorijos „Atviras ratas“ spektaklis „Senelės pasaka“. Nuotrauka iš teatro archyvo |
Ne tik vaikams skirtos muzikinės improvizacijos „Senelės pasaka“, satyrinio spektaklio Kazio Binkio poezijos motyvais „Sparnuotasis Matas“, aktoriaus prasidėjimo „PRA“ kūrėjai džiaugėsi jaunosios publikos dėmesingumu ir susikalbėjimą liudijančia reakcija.
Tarp spektaklių „Teatro fantomo“ rengėjai kvietė dalyvauti įvairiuose saviraiškos būreliuose, žaisti stalo žaidimus, bendrauti kolektyviai geriant arbatą su saldumynais, žiūrėti performansus, klausytis muzikos. Aktyviausiai paskui „Teatro fantomą“ ėjo žiūrovai, kurių amžius – nuo 5 iki 25 metų.
Jaunoms galvoms nieko nebeliko, kaip tik patikėti, kad teatru galima vadinti ne tik gerus ir prastus spektaklius, bet ir alternatyvios muzikos koncertą, didžėjų ar iš Vilniaus festivalio „Dimensija“ pasiskolintų performansų atlikėjų pasirodymą, saviraiškos ir bendravimo pratybas, galimybę į sceną patekti pro užkulisius. Festivalis tarsi bandė įteigti, kad viskas, kas vyksta teatre, jau ir yra teatras. Nebūtinai tai turi būti spektaklis ir nebūtinai profesionalus. Sunkiausias darbas – atsirinkti ir suprasti, „kas yra kas“ – paliktas pačiai vaikų, paauglių kartai, kuriai teatras – vis dar nepažinta žemė.
Tiems, kuriems nebuvo skirtas „Teatro fantomas“, gali kilti nešventinis klausimas: ko iš tiesų siekia teatras – tik surinkti kuo daugiau žiūrovų ir parduoti kuo daugiau bilietų ar augintis publiką kaip išprususį dialogo partnerį, kuris mokėtų vertinti teatro darbų kokybę ne pagal reklamos vadybos parengtą scenarijų, bet savarankiškai?
