Raimonda Mikučionytė
Juozo Miltinio dramos teatro kolektyvas atviras: nė vienas iš jų nesitikėjo, kad vos per pusantrų metų naujasis teatro vadovas meno šventovėje įves autoritarinį valdymą.
Jau praėjo pusantrų metų, kai teatro vairą į savo rankas paėmė Kultūros ministerijos paskirtas vadovas Romualdas Vikšraitis. Tiksliau, jis 2010 metų rudenį laimėjo ministerijos konkursą Panevėžio teatro vadovo postui užimti, tik vargu ar galima konkursą vadinti konkursu, kai jame dalyvauja vienintelis kandidatas.
Kultūros ministerija, paskelbusi R. Vikšraitį laimėtoju, patikino, jog vienas iš Keistuolių teatro įkūrėjų, sostinės Elfų teatro direktorius tinkamas užimti ir Panevėžio teatro vadovo postą, nes turi gerą veiklos planą. Tačiau panevėžiečių teatralų nuomonė kitokia: R. Vikšraitis - nekompetentingas autokratas.
Tylėti nebenori
Apie diktatorišką R. Vikšraičio valdymą, Juozo Miltinio vardu pagerbtame teatre tvyrančią neigiamą atmosferą, nesusikalbėjimą ir, svarbiausia - nekalbėjimą „Panevėžio balsui" pasakojo meno vadovu pakviestas dirbti režisierius Rolandas Augustinas Atkočiūnas.
R. A. Atkočiūnas sakė tylėti nebegalįs, nes nenori, kad Juozo Miltinio dramos teatras pavirstų „nuosavu R. Vikšraičio UAB‘u", kuriame balso teisę turi tik vienas asmuo - jis pats. „Man atėjus dirbti į teatrą, - pradėjo pasakojimą, - iš pradžių kalbėjome apie bendravimą ir ieškojimą paties geriausio, tačiau ilgainiui bendravimas išnyko, o kartu ir nuostata ieškoti paties geriausio teatrui. Galima sakyti, kad buvo daroma tai, kas naudinga pačiam R. Vikšraičiui."
Tiesa, anot R. A. Atkočiūno, išaiškėjo pernai gruodį, kai buvo kalbama apie teatro meno tarybą: „Įvyko teatro meno kolektyvo susirinkimas, kuriame buvo pasakyta: meno vadovas nėra meno kolektyvo, o teatro administracijos dalis."
Oficialiai vis dar meno vadovas, R. A. Atkočiūnas sako, jog dialogo su teatro galva nuo to laiko taip ir nepavyko atkurti. „Jis tiesiog nutrūko. Žmogiškai pagalvojau: galbūt kaltas esu pats. Gal trukdau kažkokiam suvokimui, kažkokiam teatro įsivaizdavimui? Todėl šitų metų pradžioje - sausį, vasarį ir kovą - nebesikišau niekur. Buvau tik stebėtojas. Ir pamačiau pasekmes..."
Anot režisieriaus, rimti ženklai rodo, kad teatras yra nemokus. „Tačiau tai galima nustatyti tik patikrinus", - supranta R. A. Atkočiūnas, vis dėlto neabejojantis, jog pirmasis dalykas, kurio reikia Panevėžio teatrui, - tai strateginis planas.
„Tai sakiau iškart, atėjęs dirbti į teatrą, bet tokio plano nėra iki šiol, - sako. - Juk teatras turi žinoti, kuria linkme plaukti. Tai normalu. Kiek-vienas teatras turi strateginį planą keleriems metams."
Valdo ir atsako vienas
Kitas svarbus dalykas, meno vadovo aiškinimu, teatro struktūra: kas už ką atsako ir kokį darbą atlieka. „O kaip yra Juozo Miltinio dramos teatre? Visi atsako už viską arba niekas neatsako už nieką, - neslepia kartėlio R. A. Atkočiūnas. - O iš esmės yra vienas žmogus, viena galva, kuri atsako už viską ir nepasitiki niekuo. Tokiame chaose labai sudėtinga susigaudyti, kas iš tiesų vyksta teatre."
Tiesa, Juozo Miltinio dramos teatro meno vadovas pripažįsta: šio sezono darbai lyg ir įgyvendinti. „Tačiau kas bus kitą sezoną? - klausia. - Jau dabar turi būti aiškus planas, kas bus kitąmet, kam bus suteikti prioritetai. To nėra. Nėra nustatyta jokių datų, kada kas turi vykti. Juk turi būti aiškus kiekvieno sezono darbų planas, juolab kad juo vadovautis privalo visi teatro padaliniai. Tuomet reklamos vadybininkai žino, kada pradėti reklamuoti premjerą, scenografai žino, kada turi pabaigti savo darbą..."
„Tai taip paprasta ir suprantama, kad aiškiau negali ir būti! - emocingai dėsto režisierius. - Vyksta repeticijos, o tuo metu daromos dekoracijos, siuvami kostiumai; toliau į darbą įsitraukia reklama. Juk visa tai galima sudėlioti, ir tuomet nebūtų teatre tokio absurdo, kai priartėja premjeros data, o dekoracijų nėra, kostiumai nepasiūti ir spektaklį tenka nukelti. Ir tai kartojosi ne kartą... Beje, likus mėnesiui iki premjeros, apie ją turi žinoti visuomenė."
Pasak R. A. Atkočiūno, yra teatrų, kurie pateikia kitų metų repertuarus, kur nurodomos būsimos premjeros, parduodami abonementai į būsimo sezono spektaklius. „Rygoje stačiau spektaklį ir paklausiau, kas būtų, jei jo data pasikeistų - jei vėluočiau pastatyti. Išgirdau paprastą atsakymą: „Daugiau dirbti jūsų nekviestume". O Juozo Miltinio dramos teatre stumdoma kaip nori. Nė viena premjera neįvyko laiku, nes nė su vienu kviestu režisieriumi nebuvo pasirašyta sutartis, kurioje nurodytos sąlygos, datos."
Degraduoja į dramos būrelį?
Į klausimą, ar apie šias problemas kalbamasi su teatro vadovu R. Vikšraičiu, R. A. Atkočiūnas atsako taip. „Todėl ir konfliktuoju su juo, - priduria. - Ilgai aiškinamasi, kaip daryti dekoracijas, iš kur gauti medžiagas, kas jas darys, nors teatre yra scenografas, dailininkai, staliai ir kiti padaliniai, atsakingi už tokius darbus. Bet jais kažkodėl nepasitikima. Teatro vadovas R. Vikšraitis pats laksto ir, atsiprašant, ieško vinių. Scenografai tiksliai žino, iš kokios medžiagos turi būti padaryta dekoracija. Tai ne - sėdi teatro vadovas ir siūlo kitokią. Nervų gadinimas ir scenografui, ir režisieriui, ir aktoriams... Per tokius nesusipratimus ne tik vėluojama su spektakliu, bet ir spektaklis parodomas neišbaigtas. Taip buvo ir su pastarąja premjera - „Katerina".
„Nesakau, kad R. Vikšraitis specialiai sudarė sąlygas, kad premjera vėluotų, - patikslina meno vadovas. - Galbūt jam taip išeina, kad nori būti viskuo, ne tik teatro vadovu... Tačiau tokie trukdžiai išbalansuoja, žiūrovai nebepasitiki teatru."
R. A. Atkočiūnas sako abejojąs, ar bepavyks kada sutarti su savo vadovu. „Kuo toliau, tuo labiau tampu neparankiu žmogumi, nes sakau tiesiai, ką galvoju, - įsitikinęs režisierius. - Atėjau į teatrą ir norėjau, kad meno įstaiga įgytų pasitikėjimą, kad teatras taptų žiūrovams autoritetu. Reikia dirbti, kad teatras grįžtų į vėžes. Tokie dalykai nesidaro greitai, bet jei dirbama ranka rankon, sutariant, daug ką galima nuveikti. O kai nėra strategijos, kai nenorima girdėti, tuomet teatre daroma, kas šauna į galvą. Bijau, jei taip bus ir toliau, teatras paprasčiausiai virs dramos būreliu."
Nuoskaudų prisirinko su kaupu
R. A. Atkočiūnas sako negalįs garantuoti nei dėl teatro, nei dėl savo ateities jame.
„Esu meno vadovas, bet nesu teatro meno taryboje - man buvo pasakyta, kad esu ne meno personalas. Tarp manęs ir R. Vikšraičio nėra jokio ryšio, jokio susikalbėjimo. Apskritai jis nelabai su kuo ir tariasi. Pastaruoju metu net jokie susirinkimai, kuriuose būtų aptariami teatrui svarbūs klausimai, nevyksta."
„Net nežinau, ar ilgai teatre dirbsiu, - po pauzės priduria teatralas, pareiškęs, jog chaose kurti nesiruošia. - Tylėjau iki šiol, bet kantrybė baigėsi."
Prie to, neslepia R. A. Atkočiūnas, prisideda ir finansinė teatro situacija, kuri, anot jo, neskaidri.
„Visiškai neaišku, kiek uždirbama, kiek lėšų liko iki metų pabaigos, ar užteks pinigų naujiems spektakliams, - dėsto jis. - Prašiau R. Vikšraičio, - o taip yra kituose teatruose, - kad kiekvienos savaitės pabaigoje būtų visiems aišku, kiek uždirbome. Net siūliau tokią informaciją pakabinti lentoje. Atsakymo negavau iki šiol... Dar siūliau bent kartą per mėnesį rengti susirinkimus, kuriuose teatro kolektyvas išsakytų savo mintis, užduotų klausimus vadovui, nors jie ir būtų nelabai malonūs, - juk taip galima daug ką išsiaiškinti, ginčuose juk gimsta tiesa. Tačiau dialogo nėra..."
Nusivylė labiau nei įmanoma
Teatro aktorius Vytautas Kupšys buvo vienas tų, kuris prieš pusantrų metų džiaugėsi, kad Juozo Miltinio dramos teatrui pradėjo vadovauti R. Vikšraitis. Tačiau šiandien to paties pasakyti jau negalintis. „Nusivyliau juo, ir ne šimtu, o visu 150 procentų, - aktorius atviras. - Tokios netvarkos teatre dar nebuvo. Nebuvo ir tokio įvesto nekompetentingo autokratinio valdymo. Jeigu taip bus toliau, valstybės finansuojamas teatras pavirs mėgėjų teatru."
Teatre nėra stiprios ir tikros meno tarybos, ir nors kūrybinė teatro veiklos pusė, anot V. Kupšio, „dar pusė bėdos", tai nieko nekeičia.
„Teatro vadovas unikalus - jis nesugeba arba nemoka susikalbėti su žmonėmis. Jeigu ir kalba, tai į savo kabinetą kviečiasi tik po vieną. Jis bėga nuo mūsų ir vengia bendrų pokalbių", - gūžčioja pečiais Panevėžio scenos senbuvis ir sako nesuprantantis, kodėl savaitgaliais mūsų miesto teatre rodomi iš svetur atvykusių trupių spektakliai. „Nesu prieš tuos teatrus, bet visada galiojo taisyklė, kad savaitgaliais teatre rodomi mūsų spektakliai... Dar keista, kodėl taip dažnai kaitaliojamas repertuaras. Šokas visus ištiko, kai spektaklis vėlavo pusantros valandos (strigo apšvietimo sureguliavimas), o teatro vadovas net neišdrįso išeiti ir žiūrovų atsiprašyti už trikdžius", - susijaudinęs kalbėjo V. Kupšys.
Įsteigė profsąjungą
Beje, V. Kupšys prisipažino, jog ir jam nesuprantama, kodėl teatro meno vadovo R. A. Atkočiūno nėra meno taryboje. „Galbūt jis per daug aktyvus, todėl ir neįtinka R. Vikšraičiui? - svarsto. - Sunkus ir sudėtingas laikotarpis teatre. Toks įspūdis, kad mes, aktoriai, ir teatro vadovas kalbamės skirtingomis kalbomis. Nežinau, koks bus kitas sezonas..."
Dar viena teatro bėda, anot V. Kupšio, - nėra kas atstovauja aktorių interesams. „Todėl buvo įsteigta profsąjunga, ir dabar jas turime dvi: viena jungia teatro darbuotojus, o neseniai įsteigta - aktorius", - sako.
„Profsąjungą įsteigėme, kad bent kiek apsisaugotume, - aiškina V. Kupšys. - Galbūt ji pagelbės mums, nes jeigu išsakysime savo nuoskaudas garsiai, gali atsitikti taip, kad už teisybės sakymą mus bandys išmesti iš darbo."
R. Vikšraitis esą jau ketina atleisti jauną aktorę Raimondą Kimbraitę, kurios sutartis liausis galiojusi liepos mėnesį. „Galėjo ją priimti nuolatinai dirbti, tačiau to nepadarė. Nesuprantu, kodėl tokia perspektyvi aktorė, kuri per vieną sezoną sukūrė keturis vaidmenis, nereikalinga teatrui?" - stebisi V. Kupšys. „Dėsime visas pastangas, kad ji dirbtų teatre. Tik abejoju, ar mums pavyks tai padaryti..." - priduria atvirai.
Į klausimą, ar tokiomis aplinkybėmis akivaizdžiausias sprendimo būdas nebūtų tiesiog pakeisti teatro vadovą, V. Kupšys tik pakraipo galvą - per daug sudėtinga. „Ne mes jį paskyrėme, ne mes jį nuimti galime - tai ministerijos reikalas. Bėda dar ir tokia, kad negali išsakyti skaudulių, nes R. Vikšraitis - kerštingas žmogus. Tačiau nuleisti rankų negalima. Jeigu niekas nesikeis teatre, matau vienintelį kelią - streiką."
